Kai 1938 metais pirmą kartą susintetino lizergino rūgšties dietilamidą, šveicaras chemikas Albertas Hofmanas net nenumanė, jog ši medžiaga pasižymi haliucinogeninėmis savybėmis. Iš pradžių LSD naudojo šizofrenijos ir kitų psichinių ligų tyrimams, tik po kelių metų, važiuodamas dviračiu A. Hofmanas visai netyčia, medžiagai patekus ant odos, atrado jos haliucinogeninį poveikį. Tada imta spėlioti ir palaipsniui suprasta, kad ši medžiaga nėra tokia nekalta.

Tiesa, po to dar kurį laiką LSD naudota medicinoje: psichoterapeutams atsirado galimybė į pasaulį pažvelgti taip, kaip jaučiasi sergantis ligonis. Kai kurie psichoterapija ir psichoanalize užsiimantys medikai teigė, kad LSD jiems smarkiai padėdavo gydant susirgusiuosius.

Gauti finansavimą narkotiku laikomos medžiagos tyrimams, ir dar siekiant ją reabilituoti, apskritai beveik nesitikima.

Vis dėlto, kai LSD ėmė plisti ir visuomenė jį ėmė plačiai vartoti kaip tariamai nepavojingą svaiginimosi priemonę, JAV ši medžiaga buvo uždrausta. O netrukus buvo uždrausta ir kitose šalyse.

Tačiau jokie draudimai šios medžiagos vartojimo nesustabdė. Tiesą pasakius, LSD vartojimo mastai tik auga. Remiantis statistiniais duomenimis, 2015 metais JAV buvo daugiau nei 25 mln. LSD naudotojų, palyginimui – 1970 metais, kai LSD Amerikoje jau buvo uždraustas, ją naudojo apytikriai 2 mln. žmonių.

LSD mikrodozės

LSD itin paplitęs tarp aukštas pareigas užimančių asmenų, ypač Silicio slėnyje. Jis paklausiu narkotiku tapo, nes nesukelia akivaizdžių šalutinių poveikių ir leidžia gyventi socialiai normalų gyvenimą, tačiau tuo pat metu itin padidina koncentraciją ir produktyvumą, o kartu žvalumą bei santykinai ilgam suteikia energijos antplūdį.

Tiesa, tai nereiškia, jog visi, vartojantys LSD, svaiginasi. Minėtą efektą galima pasiekti tik vartojant LSD mikrodozes. Mikrodozė yra daugmaž viena dešimtoji „normalios“ dozės – apie 10 mikrogramų LSD. Tokia dozė yra subterapinė – pakankama pajusti energijos antplūdį ir praskaidrinti protą, tačiau nepakankama apsvaigti.

LSD tema ilgai nedavė ramybės Jimui Fadimanui – vienam iš labiausiai pripažintų šios srities mokslininkų. Pastaruoju metu jo nuveikti darbai ir iniciatyvos verčia istorijos ratą apsisukti ir grįžti ten nuo kur viskas ir prasidėjo – LSD pritaikymo įvairių ligų gydymui.

Pasinaudojęs vadinamojo piliečių mokslo (angl. citizen science) koncepcija, jis atliko originalų tyrimą. Vartojantiesiems LSD jis sukūrė vartojimą gidą ir paprašė juo besinaudojančiuosius pildyti specialiai sukurtą žurnalą bei jame registruoti savijautą ir pojūčių svyravimus. Šie duomenys mokslininko suburtai komandai leidžia įvertinti LSD poveikį esant daugeliui skirtingų ligų ar būklių. Duomenys vis dar kaupiami, bet mokslininkas prasitarė, jog buvo pastebėtas itin teigiamas LSD poveikis tiems, kurie žurnale nurodė depresijos diagnozę.

Kai LSD ėmė plisti ir visuomenė jį ėmė plačiai vartoti kaip tariamai nepavojingą svaiginimosi priemonę, JAV ši medžiaga buvo uždrausta. O netrukus buvo uždrausta ir kitose šalyse.

Pagrindine užduotimi lieka nugalėti narkotinės medžiagos tabu ir gauti finansavimą bei patvirtinti esamus duomenis detaliais medicininiais tyrimais.

Nors ir mažais žingsneliais, tai jau vyksta. Oksforde įsikūrusi organizacija „Beckley Foundation” pastaruoju metu pralaužė ledus ir atliko keletą novatoriškų studijų. Šios organizacijos įkūrėja ir direktorė Amanda Feilding, asmeniškai LSD atradėjui pažadėjusi tęsti jo pradėtus darbus, vadovavo pirmajam tyrimui, kurio metu buvo stebimos LSD pavartojusių žmonių smegenų veiklos ypatybės. Prie šio projekto prisidėjo net kai kurie Imperatoriškojo Londono koledžo (Imperial College London) mokslininkai.

Buvo pastebėta, jog LSD smegenyse paveikia „numatytojo režimo tinklą“ (DMN), kontroliuojantį kai kuriuos sąmonės procesus. LSD, slopindamas šio tinklo veiklą, leidžia daug glaudžiau komunikuoti kitoms smegenų sritims, o tai nepasiekiama jokiais kitais būdais. Taip smegenyse įsivyrauja tam tikras chaosas, tačiau tai kartu yra raktas į kūrybiškumą ir leidžia išsivaduoti iš įprastai nelanksčių mąstymo modelių, o tuo grindžiamas depresijos gydymas.

Apie LSD teigiamai pasisakančių mokslininkų yra ir daugiau, tačiau kaip ir buvo minėta, egzistuoja tam tikra LSD stigmatizacija. Atlikti išsamesnius tyrimus beveik visuotinai baiminamasi ir šalinamasi. O gauti finansavimą narkotiku laikomos medžiagos tyrimams, ir dar siekiant ją reabilituoti, apskritai beveik nesitikima.

Vis dėlto, J. Fadimanas ir A. Feilding tikisi, jog jų iniciatyva pradėti darbai ir parodyti teigiami rezultatai taps atspirties tašku bei savotišku pavyzdžiu, ir juo pasinaudojus, pagaliau bus pradėti vykdyti detalūs moksliniai tyrimai, kurių rezultatai ilgainiui leis perkainoti LSD poveikį.

Ar gali būti taip, kad iš tiesų ši medžiaga per anksti nustumta į nepageidaujamųjų užribį?