E. Parkeris buvo vadinamas vizionieriumi, padėjusiu pagrindą heliofizikai – mokslui apie Saulės atmosferą ir jos sąveiką su Žeme bei visa Saulės sistema.

2018 metais jis tapo pirmuoju žmogumi, pamačiusiu savo vardo kosminio aparato startą – NASA paleido erdvėlaivį Saulei stebėti „Parker Solar Probe“.

„Liūdime sužinoję, kad mirė vienas didžiųjų mūsų laikų mokslo protų ir lyderių“, – sakoma NASA administratoriaus Billo Nelsono (Bilo Nelsono) pareiškime. E. Parkeris mirė antradienį, pranešė Čikagos universitetas, kur velionis daug metų dirbo.

„Parkeris buvo legendinė figūra mūsų srityje – jo Saulės ir Saulės sistemos vizija gerokai pralenkė laiką“, – sakė Čikagos universiteto Fizikos mokslų fakulteto dekanė Angela Olinto (Andžela Olinto).

1927 metų birželio 10 dieną Mičigane gimęs E. Parkeris fizikos bakalauro studijas baigė Mičigano valstijos universitete, o daktaro laipsnį įgijo Kalifornijos technologijų institute („Caltech“). Vėliau jis dėstė Jutos universitete, o 1955-aisiais perėjo į Čikagos universitetą.

Jis ėmėsi studijuoti Saulės vainiko temperatūrą ir jo apskaičiavimai parodė, kad tokiomis sąlygomis turėtų susidaryti viršgarsiniu greičiu nuo paviršiaus lekiančių dalelių srautas.

Idėja iš pradžių buvo sutikta skeptiškai, net išjuokta.

„Visiška nesąmonė“

„Pirmasis to straipsnio recenzentas sakė: „Na, siūlyčiau Parkeriui apsilankyti bibliotekoje ir pasiskaityti šia tema prieš bandant rašyti apie tai straipsnį, nes čia visiška nesąmonė“, – 2018-aisiais universiteto leidiniui „UChicago News“ pasakojo E. Parkeris.

Jo idėja žurnale „The Astrophysical Journal“ buvo publikuota tuometiniam redaktoriui Subrahmanyanui Chandrasekharui (Subrahmanjanui Čandrašekharui), vėliau gavusiam Nobelio premiją, suvokus, kad jis niekaip negali prikibti prie E. Parkerio matematinių apskaičiavimų ir nusprendus nepaisyti dviejų recenzentų nepritarimo.

Teorija buvo įrodyta 1962 metais, kai į Venerą nuskridęs NASA erdvėlaivis „Mariner II“ susidūrė su dalelių srautu – Saulės vėju.

Dabar mokslininkai žino, kad Saulės vėjas gali sukelti magnetines audras Žemėje.

E. Parkeris taip pat pasiūlė „nanožybsnių“ idėją. Tai maži Saulės žybsniai visame jos paviršiuje, nulemiantys itin karštą jos vainiką. Saulės vainikas yra karštesnis už žvaigždės paviršių ir šio fakto tuometinė fizika negalėjo paaiškinti.

Vėliau E. Parkeris studijavo kosminius spindulius, galaktikų magnetinius laukus ir daugybę kitų klausimų, pelnė daugybę apdovanojimų, įskaitant JAV nacionalinį medalį už mokslo pasiekimus, Kioto premiją, Crafoordų (Krafordų) premiją, Amerikos fizikų draugijos medalį.

„Visi, kas pažinojo dr. Parkerį, suprato, kad jis buvo vizionierius“, – sakė NASA heliofizikos skyriaus direktorė Nicola Fox (Nikola Foks).

2018-aisiais paleistas NASA „Parker Solar Probe“ prie Saulės priartėjo labiau nei visi kiti kosminiai aparatai iki jo.

Zondas jau atsiuntė į Žemę daugybę vertingų duomenų, sudariusių sąlygas naujiems atradimams apie kosminius orus ir seniai numanytą zoną, kur Saulės spinduliuotė išgarina visas kosmines dulkes.