Ji gruodžio pabaigoje Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre (VU GMC) skaitė paskaitą, kurioje pristatė podoktorantūros stažuotės Kalifornijos San Francisko universitete (UCSF) rezultatus, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Įstojo į Harvardo universitetą

E. Čekanavičiūtės mokslinis kelias prasidėjo Vilniaus licėjuje, kur ją labiausiai patraukė gamtos mokslai. Mergina ėmė dalyvauti chemijos olimpiadose, kuriose, kaip teigia, išmoko mąstyti. „Turėjau puikius biologijos ir chemijos mokytojus. Alyda Daulenskienė visam gyvenimui įdiegė meilę biologijai ir laboratoriniams eksperimentams. Ji mokėjo išdėstyti, kaip vyksta mokslinis darbas, koks yra jo planavimo, hipotezių kūrimo ir atradimo džiaugsmas. Tai mane užkabino“, – prisimena E. Čekanavičiūtė.

Ji Vilniaus licėjuje mokėsi pagal tarptautinio bakalaureato programą. Į šią programą buvo įtrauktas modulis apie nervų sistemą – tuo metu dar labai mažai ištirta sritis iškart sudomino E. Čekanavičiūtę. Todėl mergina pradėjo rimtai svarstyti apie neurobiologijos studijas.

Kai man buvo gal 13 metų, rašydavom visokius atminimų sąsiuvinius, atsakinėdavome į klausimus, kuo norėtume būti užaugę. Reikėjo parašyti neįgyvendinamą svajonę. Pamenu, tąkart užrašiau, kad norėčiau dirbti NASA.

„Į Harvardą stojau gūdžiais 2002-aisiais. Išvykau po metų. Norėjau studijuoti užsienyje, nes norėjau būti mokslininke, norėjau pasaulinio lygio mokslo. To anuomet pasiekti Vilniuje buvo itin sunku. Tačiau man reikėjo įstoti ten, kur mokama pilna stipendija, o visa Europa dar buvo uždaryta – nepriklausėme Europos Sąjungai. Į Amerikos universitetus stojau du kartus, pirmąkart dar besimokydama Vilniaus licėjuje. Tada niekur su pilna stipendija nepatekau. Antrąkart laimę bandžiau jau studijuodama mediciną VU ir tuo pat metu Vilniaus licėjuje mokydama chemijos. Mane priėmė keli JAV universitetai, bet Harvardas pasiūlė pilną finansavimą. Džiaugsmingai išskridau į šį universitetą. Aš ir mano draugai tais metais buvome vieni pirmųjų, vykstančių iš Lietuvos į užsienį, ypač Ameriką“, – pasakoja mokslininkė ir šypsodamasi priduria, kad dabar jos tėvams svajonė nuskristi į Mėnulį atrodo realesnė už tuometinę dukros svajonę išvykti į Ameriką.

Tyrinėjo žarnyno bakterijų įtaką

Baigusi Harvardo universitetą, Stanfordo universitete (JAV) E. Čekanavičiūtė įgijo neuromokslų daktaro laipsnį. Podoktorantūros stažuotę atliko Kalifornijos valstijos San Francisko universitete, dr. Sergio Baranzini laboratorijoje, kur tyrinėjo šeimininko mikrobiomos įtaką sveikam ir sergančiam organizmui. Beje, lietuvės podoktorantūros stažuotė truko trumpiau nei įprasta Amerikoje – trejus metus vietoj penkerių ar šešerių.

E. Čekanavičiūtė pasakoja, kad mumyse gyvena maždaug tiek pat bakterijų ląstelių, kiek turime savų, bet būtent žarnyno bakterijos gali paveikti mūsų imuninę sistemą. Pašnekovė su kolegomis nusprendė susitelkti ties viena liga – išsėtine skleroze. Tai autoimuninė liga, kai kūno imuninė sistema atakuoja mūsų pačių ląsteles, ypač nervines, joms stipriai pakenkdama ir sukeldama paralyžių, aklumą. Nors ši liga nėra visiškai išgydoma, bet gali būti šiek tiek apgydoma.

„Palyginome sergančiųjų išsėtine skleroze ir sveikų žmonių bakterijas. Aptikome keletą bakterijų, kurių arba daugiau tarp sergančiųjų, arba tarp sveikų. Tada išsiaiškinome jų funkcijas, kaip jos veikia imuninę sistemą. Nustatėme, kad sergančiųjų išsėtine skleroze bakterijos paspartina uždegiminius procesus, o sveikų – šiuos procesus sumažina, taigi atradome naujus bakterijų poveikius žmogaus sveikatai. Toliau bus mėginama išsiaiškinti, kokias medžiagas jos gamina. Tai žinodami, bakterijų arba jų gaminamų medžiagų pagrindu galėtume pradėti kurti vaistus ar terapijas. Žarnyno bakterijų tyrimai apskritai dar labai nauji, iki tol buvo žinoma, kad sergančiųjų išsėtine skleroze bakterijos skiriasi, bet buvo visiškai neaišku, kaip jos veikia mūsų imuninę sistemą. Šiuos tyrimus tęsia kolegos, nes prieš pusmetį išėjau į NASA“, – sako E. Čekanavičiūtė.

Išsipildžiusi svajonė

„Kai man buvo gal 13 metų, rašydavom visokius atminimų sąsiuvinius, atsakinėdavome į klausimus, kuo norėtume būti užaugę. Reikėjo parašyti neįgyvendinamą svajonę. Pamenu, tąkart užrašiau, kad norėčiau dirbti NASA. Praėjo dvidešimt metų ir ši svajonė išsipildė“, – šypsosi E. Čekanavičiūtė.

Viskas prasidėjo nuo to, kad ji suprato, jog įgyta patirtis ir žinios gali praversti kosmobiologijai: jeigu mokslininkė tyrinėja, kaip uždegiminiai procesai valdomi ligų atveju, tai galima lygiai tokius pat eksperimentus atlikti ir studijuojant uždegiminių procesų valdymą kosminėse kelionėse. NASA Ameso mokslinių tyrimų centre pristačiusi savo darbus E. Čekanavičiūtė iškart sulaukė kvietimo dirbti šioje organizacijoje. Iki tol pašnekovė intensyviai teikė paraiškas įvairiems kosmobiologiniams darbams. Nors nė karto nelaimėjo, tačiau rengdama jas išmoko labai daug. Šios žinios veikiausiai nulėmė, kad mokslininkė buvo pakviesta į NASA.

Kosmoso įtaka žmogui

E. Čekanavičiūtė prisipažįsta, kad nuolat juda iš vienos srities į kitą: „Kosmobiologija – dar labai nauja mokslo šaka. Neseniai pradėjome domėtis, kaip kosmosas veikia astronautų sveikatą, jų kūną. NASA yra astrobiologija, tyrinėjanti, ar yra gyvybė Marse bei kitur, ir kosmobiologija, kuri nagrinėja, kaip buvimas kosmose veikia žmogaus sveikatą, jo kūną. Per ateinančius du dešimtmečius planuojame skrydžius į Mėnulį ir Marsą. Tai reiškia, kad astronautai ilgai praleis kosmose, ir tai juos kažkaip paveiks. Dabar reikia tai išsiaiškinti, kad žinotume, kaip apsisaugoti nuo neigiamų veiksnių. Man ypač įdomūs su imunine, nervų sistema susiję veiksniai, taip pat mikrobioma.“

Neseniai pradėjome domėtis, kaip kosmosas veikia astronautų sveikatą, jų kūną.

Mokslininkė teigia, kad astronautui būnant kosmose stipriai paveikiami jo kaulai, raumenys, jie itin susilpnėja, todėl labai svarbu sportuoti, o tą daryti esant nesvarumo būsenos sudėtinga. Be to, kosmose sumažėja atsparumas infekcijoms, išauga radiacinis fonas. Jis dar labiau padidės, kai bus vykdomi skrydžiai ne tik į kosminę stotį, bet ir į Mėnulį ar Marsą. Tai sukelia bendrą viso organizmo uždegimą, kuris gali stipriai paveikti smegenis.

Neatmeta bendradarbiavimo galimybės

Nors merginos planuose Lietuvos nėra, tačiau ji neatmeta galimybės ateityje bendradarbiauti su VU GMC mokslininkais. „Gyvybės mokslų centro tyrėjai, su kuriais bendravau, paliko labai gerą įspūdį. Jie atlieka įdomius tyrimus, nuoširdžiai ir entuziastingai domisi mokslu, kas yra labai smagu. Po kelerių metų, man labiau įsitvirtinus ir įgyvendinus daugiau projektų, gal bus galima galvoti ir apie bendradarbiavimą. Apskritai šis centras paliko labai gerą įspūdį. Buvo ypač malonu po savo pranešimo sulaukti protingų žmonių protingų klausimų ir didelio susidomėjimo.“

Atsisveikindama lietuvė pažadėjo į VU GMC atvykti po kelerių metų ir pristatyti savo tyrimus NASA. Beje, su VU E. Čekanavičiūtę sieja ir daugiau ryšių: jos tėtis Vydas Čekanavičius yra VU Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius, o dėdė prof. Linas Čekanavičius dėsto VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakultete bei Verslo mokykloje.