Prieš kelis amžius ispanų tyrėjas Ponce de Leonas leidosi į kelionę ieškoti amžinos jaunystės šaltinio. Žinoma, jam tuomet nepavyko, bet ir šiais laikais mokslininkai tikisi atrasti būdą, žmogų padarysiantį nemirtingu.

Tiesa, būdai kiek realesni. Ieškoma ne stebuklingo šaltinio, o aktyviai dirbama su genų inžinerija, senėjimą stabdančiais vaistais, kurie kiek įmanoma toliau nukeltų natūralų senėjimo procesą.

Štai genetikos mokslų profesorius Davidas Sinclairas mano, kad tokie vaistai jau bus pasiekiami po maždaug 10 metų. Kembridžo universiteto profesorius Aubrey de Grey įsitikinęs, kad nėra jokios priežasties manyti, kad žmogus amžiaus nebūtų galima ištęsti bent iki tūkstančio metų. Jiems pritariančių yra ir daugiau. Net „Google“ 2013 m. pradėjo programą „Calico“, kurios pagrindinis tikslas – sukurti preparatų ir prietaisų, kurie  pailgintų žmogaus gyvenimą.

Kol mokslininkai aktyviai dirba, atsiranda skeptikų, kurie tikina, jog, skubėdami įminti amžino gyvenimo mįslę, pamirštame, jog tai turės ir „šalutinių efektų“.

Asmeninis nepasitenkinimas

Remiantis biologo Johno Harriso nuomone, mokslininkai bando įminti amžinojo gyvenimo paslaptį ir todėl, kad mus veikia natūralus noras padėti kitiems ir saugoti gyvybes.

Buvęs JAV prezidento patarėjas bioetikos klausimais Leonas Kassas įstikinęs, kad amžiną gyvenimą reikia suprasti kiek kitaip, nei „gyvenimas – gerai, mirtis – blogai“. Jis klausia, ar prailgindami gyvenimo ilgį, sugebėsime būti laimingi. Ar gyvenimas būtų toks prasmingas ir svarbus, jeigu nebūtų jo limito?

J. Kasso įsitikinimu, daugelį sprendimų priimame ir darbų padarome todėl, jog žinome, kad gyvensime ne amžinai.

Filosofo Larry Temkino žodžiais, turbūt nustebinti ar nudžiuginti žmogų būtų beveik neįmanoma. Viskas, ką dabar veikiame gyvenime, taptų nuobodu ir beprasmiška, ypač, jeigu galėtume tai kartoti tūkstančius kartų tūkstančius metų.

Individualumo stygius

L. Temkinas iškelia ir kitą teoriją. Antai gebėjimas prisiminti dalykus yra limituotas. Todėl senėdami daug ką pamirštame. Todėl greičiausiai ir gyvenant tūkstantį ar daugiau metų didžiosios gyvenimo dalies nebeatsimintume.

Net jeigu ankstesnis gyvenimas būtų kažkaip fiksuojamas, žmogus sunkiai tuos įvykius susietų su savimi. Jo nuomone, net vaikai žmogui taptų svetimi ir ilgainiui būtų tiesiog užmirštami.

L. Temkinui antrina filosofas Bernardas Williamsas. Jis įsitikinęs, kad amžinas gyvenimas sunaikintų žmogaus asmenybę. Mat asmenybę formuoja ir pomėgiai, atsiminimai, patirtys. Per labai ilgą gyvenimą visa tai netektų prasmes.

Tokiai nuomonei nepritaria J. Harrisas. Jis tikina, kad žmogus surastų būdų, kaip išlaikyti identitetą ir sugebėti džiaugtis gyvenimu.

Socialinis nepasitenkinimas

Jeigu vaistai, prailginantys gyvenimą, būtų sukurti, jie greičiausiai būtų įperkami tik turtingiausiems. Nepasiturintiems tokia prabanga greičiausiai būtų neįkandama.

Įsivaizduokite, kad ir diktatoriai gyventų daugiau nei tūkstantį metų, įgydami tik daugiau valdžios ir turtų.

Taip pat žmonės susilauktų vaikų. Vadinasi, Žemė neilgai trukus taptų sausakimša, būtų išnaudojami visi resursai. Jaunesniems taip pat būtų itin sunku integruotis visuomenėje, kadangi vyresni, kelis šimtus metų gyvenantys ir daugiau patirties turintys žmonės užimtų darbo vietas.

J. Harriso nuomone, valdžia turėtų sugalvoti, kaip tai kontroliuoti. Kad ir nustatyti amžių, kada vyresni individai turi mirti. Taigi amžinas gyvenimas vėlgi netektų prasmės, nes vis vien reikėtų mirti.

Tekstas publikuotas leidinyje „The Conversation“.