„Jeigu nežemiškos civilizacijos egzistuoja, kodėl mes jos dar neradome?“ – 1950 metais Nobelio laureatas fizikas Enrikas Fermis (Enrico Fermi) suformulavo savo garsųjį paradoksą. Nežemiško intelekto paieškos projektai (SETI) vyksta jau daugiau nei pusę amžiaus ir nors apčiuopiamų rezultatų jie dar nepasiekė, keletą kartų buvo atsidūrę išties arti. Štai keletas žinomiausių pavyzdžių.

Pirmasis kontaktas

1960 metų balandžio 8 dieną Kornelio universiteto astronomas Frankas Drakas nukreipė 26 metrų radijo teleskopą į dvi greta esančias žvaigždes. JAV Nacionalinėje radijo astronomijos observatorijoje (NRAO) esantis prietaisas buvo nustatytas taip, kad fiksuotų 1420 megahercų dažnį – natūraliai kosminėje erdvėje vandenilio skleidžiamas bangas. Taip prasidėjo pirmasis projektas („Ozma“), skirta nežemiškos civilizacijos signalų paieškoms.

Vandenilio skleidžiamas dažnis buvo pasirinktas todėl, kad jis yra labiausiai paplitęs elementas Visatoje ir Drako manymu, būtų logiška, jog protingos būtybės bandytų su mumis susisiekti būtent jo pagalba.

Nors kaimyninės Tau Ceti ir Epsilon Eridani žvaigždės buvo laikomos daug žadančiomis kandidatėmis, tačiau „Ozma“ projektas galiausiai pasibaigė tiesiog 150 valandų stebėjimo medžiagos sukaupimu.

1972-aisiais NRAO astronomai gavo antrąjį šansą. Pasitelkę didesnį teleskopą, jie galėjo surinkti daugiau duomenų per trumpesnį laiko tarpą. Ketverius metus buvo stebima daugiau nei 650 žvaigždžių (taip pat ieškant vandenilio signalo), bet vėl nieko nerasta.

„Wow“ signalas

1973 metais buvo pradėta vykdyti „Ozma“ įkvėpta programa – „Big Ear“. Ją iki 1995 m. kuravo Ohajo valstybinis universitetas. Rengėjai labai nustebo, kai 1977 m. rugpjūčio 15 dieną, 79 metrų palydovinė lėkštė priėmė galingą radijo bangų signalą, atsklidusį iš Šaulio žvaigždyno. Signalų serija truko 72 sekundžių ir buvo labai panaši į vandenilio dažnį. Kai astronomas Džeris Ehmanas (Jerry Ehman) jį pamatė atspausdintą kompiuterio duomenų lape, apibraukė jį raudonu rašikliu ir šalia parašė žodį „Wow!“.

Iš kur tiksliai šis signalas atsklido, nežino niekas, tačiau tai iki šiol yra pats perspektyviausias kada nors SETI užčiuoptas nežemiškos civilizacijos egzistavimo pėdsakas.

Radijo ga-ga

2007 metais Vakarų Virdžinijos Universiteto astronomai pastebėjo paslaptingą kosminį reiškinį: labai intensyvų ir trumpą radijo bangų signalą (FRB), kuris, pasirodo, sklinda ne iš mūsų galaktikos. Staigusis radijo signalas truko vos 15 milisekundžių, tačiau išskyrė daugiau energijos, nei Saulė per maždaug vieną mėnesį.

Skaičiavimai rodo, kad jis atėjo iš ne didesnio, kaip 1500 kilometrų skersmens, objekto. Astronomai spėja, kad FRB galėjo susidaryti įvykus kažkokiai kosminei katastrofai, pavyzdžiui, gęstant juodajai skylei ar susidūrus dviem neutroninėm žvaigždėm.

Buvo užfiksuoti ir kiti FRB atvejai, tačiau mokslininkai kol kas dar negali tiksliai paaiškinti jų kilmės. Ši spraga buvo užpildyta Neatpažintų skraidančių objektų „tyrinėtojų“ spekuliacijomis, kad FRB – tai kosminių būtybių pranešimai ar net „didelio ateivių komunikacijos tinklo dalis“.

Žinutės iš arčiau

Ateivių medžiotojai nežemiškų civilizacijų požymių suranda ir visai šalia mūsų. Kurį laiką pietų Anglijos pasėlių laukuose pasirodydavo keistų geometrinių formų apskritimai. Daugelis žmonių tikėjo, kad tai ateivių iš kosmoso pranešimai, tačiau šiuo metu jau žinoma, kad šie dariniai buvo menininkų darbas.

Maždaug prieš dešimtmetį atsirado ir šiek tiek rimtesnė mintis: galbūt svetimos būtybės pranešimus paliko mūsų DNR. Šią idėją 2004 m. iškėlė Paulas Davis: „Gali būti, kad mažyčių kosminių zondų pagalba nežemiškos būtybės tarsi užkrėtė Žemės organizmų genomus savo virusų pavidalo pranešimais“. Tačiau per 10 metų šios teorijos patvirtinimui įrodymų nerasta.

Per pastaruosius porą metų ši idėja buvo atgaivinta, tačiau įgavo šiek tiek kitokią formą. Kazachų mokslininkų pora iškėlė hipotezę, kad genetinis kodas būtų geresnė vieta įsodinti signalui, ir net teigė, kad žmogaus DNR rado „Wow“ reikšmės pranešimą.

Ateiname patys

Nesugebėjimas aptikti kitų kosminių civilizacijų pranešimų mūsų neatgraso nuo savo žinučių siuntimo. Vos tik žmonės išmoko radijo bangomis bendrauti tarpusavyje, nesąmoningai pradėjo transliuoti signalus į kitus žvaigždynus: pačios pirmosios radijo laidos jau yra nukeliavusios apie 100 šviesmečių nuo mūsų planetos ir su kiekviena sekunde vis tolsta.

Pirmasis sąmoningas bandymas susisiekti su kitais kosmoso gyventojais įvyko 1972 metais, kai NASA paleido kosminį zondą „Pioneer 10“. Jis į kosminę erdvę nuskraidino auksu padengtą aliuminio plokštelę, ant kurios įspausti nuogų vyro ir moters atvaizdai bei grafinė informacija apie mūsų amatus. „Pioneer 10“ šiuo metu yra Saulės sistemos pakraštyje.

Išsamesni pranešimai buvo patalpinti „Voyager“ 1 ir 2 zonduose, kurie pakilo 1977 metais. Abu skraidina auksu padengtus vario diskus, kuriuose užkoduota virš 150 Žemės vaizdų bei garsų. Juose taip pat yra 55 kalbomis įrašyti sveikinimai ir trumpos muzikinių kūrinių ištraukos.

2010 metais „Voyager 2“ atgal į Žemę pasiuntė keletą neįprastų signalų, kas paskatino spekuliacijas, jog tai buvo ateivių darbas. Vėliau paaiškėjo, kad tiesiog sugedo vienas iš kompiuterių.

Tikimybė, kad bet kuris iš šių fizinių pranešimų kada nors bus rastas, yra labai maža. Tačiau tai nėra vienintelis būdas pabandyti susisiekti su nežemiškomis civilizacijomis. Puerto Rike esantis radijo teleskopas 1974-ųjų lapkričio mėnesį pasiuntė skaitmeninę žinutę į žvaigždžių spiečių Mesjė 13 (M13), esantį už 25 tūkst. Šviesmečių. Mikrobangomis užkoduotame pranešime yra skaičiai nuo 1 iki 10, įvairūs grafiniai DNR vaizdai bei jos sudedamosios dalys. Taip pat žmogaus figūros brėžiniai bei mūsų Saulės sistemos planetų ir radijo teleskopo atvaizdai.

Nuo aštuntojo dešimtmečio daugybė kitų pranešimų buvo transliuojama į kosmosą, įskaitant ir milžinišką „Doritos“ reklamą. Tokios žinutės akademinėje bendruomenėje vertinamos labai prieštaringai – kai kurie mokslininkai mano, jog turėtume susilaikyti nuo aklo informacijos skleidimo į kitus žvaigždynus, nes juos gali iškoduoti ir priešiškai nusiteikusios kosminės būtybės.