Dauguma lietuvių yra girdėję apie Perlojos Respublikos fenomeną, kuomet prieš devynis dešimtmečius perlojiškiai, neapsikęsdami nuolatinių plėšimų ir betvarkės, 1918 m. lapkričio 13 d. (penkiomis dienomis anksčiau nei Latvija!) paskelbė savo nepriklausomybę. Naująjį darinį sudarė Perlojos miestelis ir dar 10 aplinkinių kaimų.

Aukščiausias valdymo organas buvo Parapijinis komitetas. Jis buvo atskaitingas tik visuotinei gyventojų sueigai. Valstybė gyvavo tik pusmetį.

Kodėl šį nykštukinė iš nestabilumo ir anarchijos gimusi valstybėlė gyvavo taip trumpai? Gal dėl to, jog negalėjo savarankiškai išsilaikyti gyvendama vien natūrinio ūkio sąlygomis? O gal dėl to, jog nebuvo reikalo ilgiau jai gyvuoti? O gal ir dėl Antano Smetonos nepasitenkinimo vizito?

Kaip ten bebūtų, nykštukinė Europos savivalda išnyko net nepripažinta nė vienos valstybės.

Jei šį valstybėlė įsikurtų šiandienos sąlygomis ar būtų iki dabar išlaikiusi savo savivalda, vietos gyventojams tikrai nebereikėtų gyventi natūrinio ūkio sąlygomis.

Šiais globalizacijos laikais tokioms valstybėms atsiveria neribotos sotaus gyvenimo perspektyvos. Tik įsivaizduokime tokios valstybėlės pajamas:

• Turizmas - 40 proc.,
• pilietybė (!) - 20 proc.,
• monetos ir pašto ženklai - 10 proc.,
• pajamos iš interneto vardų srities .PO - 10 proc.,
• ekologiška žemdirbystė - 10 proc.,
• kita - 10 proc.

Tai reiškia, kad  iš 1000 respublikos gyventojų apie 600 būtų darbingo amžiaus. Didžioji jų dalis (apie 200) dirbtų turizmo srityje, aptarnaudami didelius turistų srautus.

Per 100 žmonių darbuotųsi ekologiškos žemdirbystės srityje. Apie 50 gyventojų dirbtų elektroninės komercijos kompanijoje, kuri tiek virtualiose, tiek realiose parduotuvėse pardavinėtų retus Respublikoje leidžiamus pašto ženklus bei monetas, internete pardavinėtų šaliai suteiktos interneto vardų srities adresus. Dar po 50 gyventojų dirbtų savivaldos, prekybos bei finansų sektoriuose.

Tarptautinėje arenoje tokia Respublika pozicionuotųsi kaip:

• vienintelė visiškai ekologiškai ūkininkaujanti valstybė;
• vienintelė valstybė nenaudojanti orą teršiančių transporto priemonių;
• vienintelė valstybė, kurios restoranuose patiekiamas tik ekologiškas maistas;
• vienintelė valstybė, kurios visi pastatai šildomi tik geotermiškai.

Tokia ekovalstybė būtų unikali ir gyventi joje norėtų daugelis progresyviai mąstančių piliečių. Deja, šios valstybės pasas būtų „įkandamas“ tik nedaugeliui norinčiųjų.

Taigi vizija labai aiški ir paprastai įgyvendinama. Kas gali žinoti? - gal šiais neramiais ir nelengvais Žemės rutuliui laikais šioms idėjoms neteks ilgai dulkėti stalčiuje? Parapijų komitetų vadovai, seniūnai ir urėdai, kreipkitės - aptarsime bendradarbiavimo klausimus dar prieš paskelbiant nepriklausomybę!