Priešistoriniais laikais Žemės paviršiumi klaidžioję drambliai atrodė visai ne taip, kaip dabartiniai jų ainiai. Jie ne tik neturėjo straublių – jų snukis atrodė panašus į du sudėtus kastuvus, iš kurių smygsojo ne 2, o 4 iltys.

Dvi papildomos apatinės iltys dramblių protėviams buvo reikalingos, kad būtų galima nurėžti sunkiai nuskabomus augalus. Manoma, kad šiurpūs platibelodonų (taip buvo vadinami priešistoriniai drambliai) žandikauliai buvo naudojami kaip natūralus dalgis ar pjautuvas, kuriais platibelodonai prisišienaudavo augalinio maisto.

Iki šiol buvo manoma, kad šie labai neįprastos formos gyviai buvo vandenyje gyvenę sutvėrimai, kurie savo kastuvo (semtuvo) formos kandžiais nuo dugno semdavo maistą. Tačiau naujausi platibelodonų ilčių fosilijų tyrimai pakeitė mokslininkų nuomonę.

"Naujausios šių archainių gyvūnų ilčių analizės rezultatai byloja, kad iltis jie naudojo veikiau kaip dalgius, kapokles, kuriomis prisikirsdavo maisto", - aiškina Mičigano universiteto (JAV) stuburinių paleontologas Villiamas Sandersas.

Platibelodonai gyveno maždaug prieš 8-20 mln. metų teritorijose, kurios dabar sudaro Afriką, Europą, Aziją ir Šiaurės Ameriką. Tais laikais tai buvo sėkminga ir dominuojanti rūšis, tačiau Mioceno epochoje išmirė. Manoma, kad platibelodonai, kaip ir nūdienos drambliai, mito kietais, sumedėjusiais augalais, kuriuos nusikirsdavo ir susimulkindavo įspūdingomis iltimis.

Archainiai drambliai buvo nežymiai mažesni už šiuolaikinį savo ainį afrikinį dramblį. Priešų gamtoje, kaip ir mūsų laikų drambliai, platibelodonai turėjo nedaug – jie buvo pernelyg dideli, kad taptų kokio nors plėšrūno auka.

"Straublys – visiškai savarankiškas burnos aparato organas, - pabrėžia V. Sandersas. – Kad atsigertum, tau reikia mokėti į burną pasisemti vandens. Jei tavo priekinės galūnės užimtos (reikia stovėti ant keturių), ir turi viršutinių bei apatinių ilčių poras, kurios apsunkina liežuvio ar lūpų sugriebimo sugebėjimus, reikia kažko kito. Pavyzdžiui, straublio."