Žinios yra neįkainojamos. Tačiau tai, kas yra neįkainojama, taip pat yra vagysčių ar neteisėto pasisavinimo taikinys. Ilgas pavyzdžių sąrašas gali priversti sunerimti net labiausiai savimi pasitikinčius mokslininkus.

Labiausiai cituojamas yra turbūt Rosalindos Franklin (Rosalind Franklin) rentgeno fotografijų naudojimas, kai Jeimsas Vatsonas (James Watson) ir Fransis Krikas (Francis Crick) 1953 metais nustatė DNR struktūrą. Už šį atradimą jie ir Mauricas Vilkinsas (Maurice Wilkins) gavo Nobelio premiją. Nors R. Franklin perėjo į kitą skyrių ir dirbo prie kito projekto, faktas, kad niekas nepripažino jos indėlio, sukėlė ilgametes diskusijas.

Kitas garsus nesutarimas dėl žinių nuosavybės kilo, kai buvo atrastas AIDS virusas. Nobelio premija atiteko Lucui Montagnier ir Françoise Barre-Sinoussi iš Pastero instituto (Prancūzija). Tačiau mokslininkas Robertas Gallo (Robert Gallo) iš Nacionalinio sveikatos instituto (JAV) taip pat pareiškė atradęs virusą. Vėliau paaiškėjo, kad R. Gallo kažkaip pavyko gauti mėginius iš Prancūzijos instituto ir pagrįsti savo atradimą.

Tokie pavyzdžiai galėtų paskatinti žmones nenorėti dalytis informacija su kitais tyrėjais, su tyrimo vadovais, konferencijose ir net dotacijų komitetuose.

Šiandienos skaitmeniniame pasaulyje iššūkiai dar didesni. Dabar ne vienas ar du žmonės atlieka eksperimentus ir paskelbia savo rezultatus. Dabar dešimtys, šimtai, net tūkstančiai žmonių, dirbančių skirtingose srityse ir vietose, bendromis pastangomis sudeda dėlionės dalis.

Kaip šio proceso dalis, informacija turi būti plačiai skleidžiama, ja dalijamasi dažnai elektroniniu būdu ir internetu. Ji, saugoma skirtingose vietose ir prieinama daugybei žmonių, yra nepaprastai pažeidžiama.

Su kokiais pavojais susiduriama? Pirmiausia, gana lengva įvykdyti kibernetinio šnipinėjimo išpuolius pasitelkiant kenkėjiškas programas. Dažnai vienintelis pavykęs išpuolis prieš mokslininką gali suteikti galimybę vogti idėjas, daryti įtaką tyrimams ar jų finansavimui ir reikalauti savo Nobelio premijos dalies.

Daugybė istorijų apie intelektinės nuosavybės vagystes (IN) moksliniuose tyrimuose yra juokingos, tačiau yra keletas tvirtų ir nerimą keliančių skaičių apie IN vagystes versle. Verslo aplinkoje intelektinė nuosavybė yra svarbiausias kibernetinio išpuolio tikslas – ne tik kibernetiniams nusikaltėliams, bet ir konkurentams, net kolegoms. 90 proc. sėkmingų kibernetinio šnipinėjimo išpuolių tikslas –  komercinės paslaptys; 22 proc. įmonių baiminasi, kad jų informacija gali būti pavogta konkurentų; ketvirtadalis kenkėjiškų, viešai neatskleistų išpuolių apima slaptos informacijos vagystes.

Bendros pastangos kuriant žinias – tai mūsų ateitis siekiant Nobelio premijų, mokslo laimėjimų ir verslo sėkmės. Tad ar galima leisti, kad paranoja tai sužlugdytų?