Šiuos klausimus gyvybės mokslų konferencijos „The COINS 2018“ metu vykusioje ekspertų diskusijoje „Žmogaus modifikacijos: kur yra riba?“ aptarė Vilniaus universiteto neurobiologas prof. Osvaldas Rukšėnas, Medicininės ir  reabilitacinės technikos laboratorijos Vilniaus Gedimino technikos universitete vedėjas Gintaras Jonaitis ir Vilniaus universiteto biochemikas prof. Virginijus Šikšnys. Jų teigimu, mokslas jau yra pajėgus modifikuoti žmogų, tik kyla kitas klausimas: ar reikia tai daryti?

Bioetikos atstovės Jevgenijos Vienažindytės teigimu, nėra griežtų taisyklių, kurios pasakytų mums, ar mes turėtume modifikuoti žmones, ar ne. Tačiau mes turime apribojimų, įstatymų ir kitų teisės aktų, kurie reglamentuoja biomedicininius klinikinius tyrimus su žmonėmis.

Žmogaus smegenų veikla ribota?

Mokslinė pažanga visais laikais buvo siejama su jau esamų dalykų tobulinimu dėl visuomenės ir žmonių gerovės, tačiau tos pačios mokslo inovacijos gali būti panaudotas ir kitiems, nenumatytiems tikslams, rašoma VU universiteto pranešime spaudai.

Biomechanikos inžinierius G. Jonaitis moko studentus, kaip reikia kurti bionines kūno dalis ir kaip valdyti rankos egzoskeletą (taip vadinami papildomi įtaisai, kurie uždedami ant kūno, kad sustiprintų žmogaus atraminę ir judėjimo funkciją). Tačiau Lietuvoje tokių praktiškai pritaikomų įrenginių dar neturime.

„Jei žmogui Lietuvoje prireikia bioninės rankos ar kojos, jas dažniausiai tenka parsivežti iš Vokietijos, Prancūzijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų, nes lietuviai dar tik mokosi, kaip kurti technologiškai pažangias bionines kūno dalis“, – sakė G. Jonaitis.

Anot jo, bioninės kūno dalys tvirtinamos visų pirma išmatavus ir atradus stipriausio elektroninio signalo vietą, prie kurios ir taikomi biologinių galūnių jutikliai. Dažniausiai jie tvirtinami odos paviršiuje, netoli amputuotos vietos, jais fiksuojami raumenimis keliaujantys signalai.

Bioninis protezas tais elektroniniais signalais yra sujungiamas su žmogaus smegenimis ir jų siunčiami signalai yra perduodami į dirbtinę ranką, kad ji galėtų judėti taip pat, kaip ir tikra ranka.

„Tam turime perduoti komandą, susijusią su motorine veikla, iš smegenų į šį mechaninį (bioninį) prietaisą. Techniškai tai yra tiesiog patobulinimas. Tačiau čia turime kliūtį – reikia iššifruoti, kokie procesai, susiję su transformavimusi į judesį, vyksta smegenyse. Jei mes tai padarytume, įvyktų didžiulė pažanga“, – įsitikinęs neurobiologas O. Rukšėnas.

Pasak jo, žmogaus smegenų veikla nėra iki galo ištirta ir esama įvairių nuomonių dėl smegenų veiklos tobulinimo. Vieni mokslininkai sako, kad žmogaus smegenų veikla yra beribė ir ją galima treniruoti ir tobulinti iki begalybės. Kiti tuo tarpu teigia, kad ji ribota ir joks stimuliavimas nieko neduos, nebent psichinių ligų daugėjimą, kuris pastebimas per pastaruosius du dešimtmečius.

Jei žmogaus smegenų veikla yra ribota, o mes kasdien stengiamės peršokti savo galimybes, skubame, tai įtempiame savo nervinę sistemą, patiriame stresą ir galiausiai dėl to, tikėtina, susergame tam tikromis psichinėmis ligomis, pvz., depresija. Jei visas inovacijas taikytume tik ligų gydymo tikslais, jokių reglamentavimo problemų ir nekiltų.

Ateitis slypi mūsų genetinio kodo tyrimuose. Pajėgumai šioje srityje ilgą laiką leido skaityti genetinį kodą ir jame atrasti klaidų.

Tačiau tie patys moksliniai metodai, kurie atrandami medicininiais tikslais, gali būti panaudojami ir kitkam. Anot prof. O. Rukšėno, viena yra implantuoti mikroschemą, dėl kurios mes būtume identifikuojami banke, parduotuvėje ar net gatvėje, bet visai kas kita, jei diabetu sergančiam žmogui tokiu pat būdu yra implantuojamas cukraus kiekio kraujyje matuoklis. Todėl suabsoliutinimo ir bendro reglamentavimo šioje srityje negali būti.

Teisinis reglamentavimas nespėja su mokslo pažanga

„Ateitis slypi mūsų genetinio kodo tyrimuose. Pajėgumai šioje srityje ilgą laiką leido skaityti genetinį kodą ir jame atrasti klaidų (tam tikrų paveldimų ligų), bet šiuo metu mes turime galimybę taisyti tas klaidas ir perrašyti savo genomą. Tai atveria didžiules genų inžinerijos galimybes“, – sakė prof. V. Šikšnys.

Pasak garsaus biochemiko, kalbant apie genų redagavimą, egzistuoja trys pagrindiniai jo pritaikymo laukai. Tai moksliniai šios srities tyrimai, genų inžinerija somatinėse ląstelėse ir galiausiai – genų redagavimas embrionų ląstelėse.

Prof. Virginijus Šikšnys/ VU nuotr.

Mes jau turime įrankių ir galimybių genų inžinerijoje, tik klausimas, ar mums jų reikia.

Bioetikos atstovė J. Vienažindytė, užsiimanti žmogaus teisių apsaugos sistemomis ir gyvybės mokslų teise, sako, kad šiuo metu Lietuvos bioetikos komitetas suteikia pritarimą biomedicininiams tyrimams ir prižiūri jų etinę dalį, tačiau teisinis reglamentavimas biomedicininių tyrimų srityje dar tik kuriamas. Pasak bioetikos atstovės, pagrindinė šios srities legalizacijos problema ta, kad biomedicinos mokslo pažanga yra tokia greita, jog teisinis reglamentavimas nespėja prisitaikyti prie tokio tempo. Todėl dabartinė situacija yra tokia, kad mes tarptautinius principus bandome pritaikyti nacionaliniuose įstatymuose.

„Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija (The Oviedo Convention) yra vienintelis privalomasis teisinis dokumentas visoje tarptautinėje arenoje žmogaus teisių apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje“, – sakė bioteisės atstovė. Ją yra ratifikavusios 29 šalys. Europos teisės dokumentai draudžia žmonių klonavimą, palikuonių genų modifikavimą.

„Jei paklaustumėte, kokia yra teisinė galimybė Lietuvoje modifikuoti genus, aš sakyčiau, kad šiuo metu turime nacionaliniu lygmeniu įgyvendinamą įstatymą, kuris teigia, kad genų inžinerija mūsų šalyje yra leidžiama tik prevenciniais, diagnostiniais ir terapiniais tikslais“, – sukonkretino J. Vienažindytė.

Kiekvienas žmogus turi teisę į savo genetinį identitetą. Tai reiškia, kad tik aš galiu nuspręsti, koks yra ar bus mano genetinis identitetas. Tai nėra tik mokslinė diskusija, bet ir religijos bei moralės klausimas.

Pasak J. Vienažindytės, JAV, Japonija, Kinija yra liberalesnės šalys šioje srityje. Kinijoje yra net keli mokslininkai, gavę teisę naudoti genų žirkles embrionų genams redaguoti.

Kaip teigia prof. V. Šikšnys, embrionų genų inžinerija yra riba, kurios neturėtume peržengti, tačiau ypač griežtas teisinis mokslinių klinikinių tyrimų reguliavimas neturėtų uždaryti durų mokslui, moksliniams tyrimams ir jų pažangai.

Žmogaus organai iš spausdintuvo

Pasak prof. O. Rukšėno, neurobiologiniu požiūriu, kalbėdami apie implantuojamus protezus, dažniausiai turime galvoje regos, klausos protezus, kurie glaudžiai susiję su smegenų veikla.

„Jei žmogus nemato nieko, tik juodą spalvą, jam vietoj akių implantavus žemos rezoliucijos (mažos skyros) kameras, jis matytų šešėlius, linijas, galėtų aptikti duris, didelius langus ir tai tikrai jam padėtų geriau orientuotis aplinkoje“, – tvirtina  neurobiologas.

Anot jo, jeigu mes sugebėtume į visiškai kurčio žmogaus smegenis implantuoti tokį įrenginį, kuris padėtų jam identifikuoti žmones pagal jų balsą, tai būtų fantastiškas pasiekimas. Tačiau, nors technologija egzistuoja, norint pasiekti tokį jos praktinio pritaikymo lygį, reikėtų su tuo žmogumi daug dirbti: kiekvieną dieną trejus metus mažiausiai.

Etinių ir moralinių klausimų kelia ne pati bioninių įrenginių technologija, o visų bionininių implantų valdymas. Kol žmogus turi kelis geresnę jo gyvenimo kokybę užtikrinančius implantus, juos paprasčiau valdyti per implantuotą sensorių. Tačiau jei žmogus turėtų daugiau dirbtinių organų nei savų – jų valdymas persikeltų į išorę. Čia kyla daug moralinių klausimų.

Dirbtinės ragenos, dirbtinės širdys Lietuvoje jau nėra naujovė. Kardiochirurgai mūsų šalyje yra apskritai vieni profesionaliausių šios srities specialistų ir dirbtinių širdžių implantacijų atlieka tikrai daug.

Tačiau iš vienos lietuvių biotechnologijos įmonės atstovo jau pasigirdo pažadas, kad 2030 m. Lietuvoje trimačiu (3D) spausdintuvu bus gaminamos gyvos ląsteles ir spausdinami tam tikri žmonių organai.

Prof. O. Rukšėno manymu, tai neatsitiks taip greitai, nes gyva ląstelė yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima taip paprastai išspausdinti. Tačiau gyvomis ląstelėmis užpildyti 3D spausdintuvu išspausdinto organo rėmą – visiškai reali artimiausios ateities perspektyva.

Anot prof. V. Šikšnio, prie šios organų transplantavimo srities galėtų prisidėti ir genų inžinerija.

„Mokslininkai bando užauginti transplantacijai tinkamus žmogaus organus gyvūnų organizmuose, pavyzdžiui, kiaulių, keičiant jų genomą. Tie organai galėtų būti tinkami žmonėms“, – įsitikinęs mokslininkas.

Negimusių kūdikių genų redagavimas

Ar mes galėtume išvengti genetinių ligų? Ar galėtume užprogramuoti tam tikras savo dar negimusio kūdikio savybes: akių spalvą, plaukuotumo lygį? Ar iš tiesų šiuos dalykus mokslas jau gali padaryti?

„Genų inžinerija leidžia daryti pakitimus ir redaguoti žmogaus genomą. Šie pokyčiai gali būti susiję su klaidų, vadinamų tam tikromis genetinėmis ligomis, naikinimo galimybėmis. Tai yra pagrindinis genų inžinerijos panaudojimo laukas, kuris buvo atrastas neseniai. Žinoma, ta pati technologija gali būti panaudota ir kitais tikslais“, – teigia vienas iš DNR žirklių kūrėjų prof. V. Šikšnys.

Jei pradėsime programuoti savo vaikus, kaip programuojame mašinas, vaikų individualumas išnyks.

Pasak biochemiko, mokslas žino, kaip pakeisti žmogaus ar embriono genomą, bet tikrai nereikėtų to daryti neišsiaiškinus priežasčių, kam mes tai darome, koks yra tokio redagavimo tikslas. Jei pradėsime programuoti savo vaikus, kaip programuojame mašinas, vaikų individualumas išnyks. Todėl, pasak prof. V. Šikšnio, šiandien embrionų genų inžinerija yra raudona linija, kurios geriau būtų neperžengti.

Kelios klinikos pasaulyje atlieka genomo redagavimo tyrimus su žmonėmis, siekdamos išgydyti tam tikras ligas, pavyzdžiui, kraujo vėžį. Tačiau kalbant apie ląstelių inžineriją ir norą redaguoti augantį žmogų reikia supratimo, kad tam turėtume atlikti milijardų ląstelių pakeitimus. Todėl taikydami genų inžineriją ligoms gydyti mokslininkai yra sutelkę dėmesį į izoliuotas, atskiras ląsteles arba organus.

„Manau, tai yra riba, kurios nereikėtų peržengti, nereikėtų modifikuoti gemalų, kad tenkintume savo norus. Šiandien turime labai griežtą normą – draudžiama modifikuoti genus siekiant turėti tam tikros lyties vaiką, nebent medicininiu požiūriu yra labai didelė konkrečios ligos rizika, kuri pasitaiko tik tam tikros lyties vaikui“, – sakė teisininkė J. Vienažindytė.

Mokslas yra begalinis procesas. Visuomenėje atsiranda naujų ligų, mokslas stengiasi surasti mechanizmą šioms ligoms gydyti. Mes galime modifikuoti žmogų, galime keisti jo psichinius procesus, bet gal vis dėlto žmogus kaip individas yra geriausia iš viso to, kas jau yra sukurta.