Grafenas yra grynos anglies, vieno atomo storio, korio pavidalo, gardelę turintys lakštai. Kiekviena korio akutė yra tik apytikriai nanometro skermens. To pakanka, kad pro jas pralįstų vandens molekulės, tačiau jūros vandenyje ištirpusioms druskos molekulėms, kurios yra daug didesnės, šis barjeras lieka neįveikiamas.

Tačiau taip atrodė tik iš pirmo žvilgsnio. Jau greitai buvo pastebėta, kad praktikoje tai neveikia taip efektyviai, kaip tikėtasi, ir dalį druskos membrana praleidžia. Taigi, vanduo netampa visiškai gėlas. Jį reikia filtruoti pakartotinai, o tai padidina technologinius kaštus.

Tačiau šiais metais Mančesterio universiteto mokslininkų grupė, itin prestižiniame mokslo žurnale „Nature“ publikavo tyrimų rezultatus, skelbiančius, kad visos ankstesnės bėdos iš esmės išspręstos.

Mokslininkų grupė patobulino technologiją, vietoje įprasto grafeno panaudodami šiek tiek kitokios cheminės formulės medžiagą – grafeno oksidą. Be to, membraną padengė epoksidine derva. Sprendimai atrodo paprasti, tačiau problemą išsprendžia labai efektyviai.

Anksčiau gaminant grafeną buvo ypač sunku išvengti defektų, tačiau naujoji filtrų versija ne tik patikimesnė ir nepraleidžia druskų, tačiau ją gaminti paprasčiau, o tyrimų metu dar ir buvo prieita prie išvados, kad egzistuoja visos galimybės gaminti šias membranas ir masiniu būdu.

Remiantis įvairių organizacijų duomenimis, per ateinančius dešimt metų su geriamojo vandens trūkumo problema gali susidurti iki dviejų milijardų žmonių. Tikimasi, jog grafenu pagrįsta jūros vandens gėlinimo technologija šią bėdą bus galima įveikti.