Prieš keletą dienų pasaulio žiniasklaidą apskriejo pranešimas, kad mirė paskutinis XIX a. gimęs ir iki šiol išgyvenęs žmogus, 116 m. sulaukęs japonas Jiroemonas Kimura.
Oficialiai jis tapo ilgiausiai planetoje gyvenusiu vyru. Oficialiai ilgiausiai planetoje gyvenusia moterimi ir apskritai žmogumi pripažinta 122 m. sulaukusi prancūzė Žana Kalmen (Jeanne Calment) . Tačiau nei vienas, nei kitas ilgaamžis rekordininkas negali nė iš tolo lygintis su išties sunkiai suvokiamu ilgaamžystės pasiekimu. Azerbaidžane 1805 m. kovo 26 d. gimęs Širalis Baba Muslimovas mirė tik 1973 m. rugsėjo 2 d. ir pragyveno... 168 metus. Tiek nugyventų metų liudijo ir senolio pasas.
Visgi oficialiu rekordu šis pasiekimas nepripažintas – paso duomenys nėra pakankamas įrodymo šaltinis. Reikalingas gimimo liudijimas...
Š. Muslimovas visą gyvenimą buvo maždaug 2 tūkst. metrų aukštyje esančio Barzavu kaimelio kerdžius Leriko rajone – kalnuotoje Azerbaidžano vietovėje netoli sienos su Iranu. Pasakojama, kad senolis kasdien sunkiai dirbdavęs – kol sulaukė 165-erių. Nerūkė, nevartojo alkoholio, tačiau valgė vaisius, daržoves, rupią duoną, vištienos sultinį, liesą sūrį ir jogurtą. Per savo ilgą amžių turėjo kelias žmonas. Tačiau 1972-1973 m. ilgaamžis susirgo pneumonija (plaučių uždegimas), o 1973 m. rugsėjį mirė.
Apie Š. Muslimovą tais metais rašė žurnalas „National Geographic“. Rašinyje buvo pasakojama, kad retkarčiais senolis tebejodinėjo žirgais ir prižiūrėjo dar 1870 m. pasodintą sodą. Vėliau žurnalas išspausdintos informacijos apie Š. Muslimovą išsižadėjo – neva duomenys apie jo nugyventus metus nepakankamai patikimi, o senolio nespėjo pakalbinti joks užsienio žurnalistas. Taip pat dėl tų pačių priežasčių pasielgė ir Gineso pasaulio rekordų knygos redakcija, kuri buvo Š. Muslimovą paskelbusi ilgiausiai gyvenusiu planetos žmogumi.
Informacija apie vedybinį Š. Muslimovo statusą taipogi buvo įvertinta kaip kontraversiška. „National Geographic“ pasakojo, kad ilgaamžis turėjo 120 metų amžiaus žmoną, su kuria buvo susituokęs prieš 102 metus. Tačiau azerbaidžaniečių kerdžiui skirtame nekrologe, kurį publikavo žurnalas „Time“ pasakojama, kad Š. Muslimovas mirė gyvendamas su trečiąją žmona, kuriai buvo 107-eri. Dar kitų šaltinių teigimu, būdamas 136-erių senolis ne tik dar sykį vedė, bet ir susilaukė dukters. Vienintelis Š. Muslimovo amžių įrodantis dokumentas – oficialus pasas. Gimimo liudijimo Š. Muslimovas neturėjo.
Š. Muslimovo atvejis pasaulyje tapo žinomas 1963 m., kai jaunas agentūros TASS žurnalistas Kalmanas Kaspijevas nuvyko į Barzavu kaimelį ir pakalbino šimtametį. Kai jis pirmą kartą bendravo su Širali Baba (seneliu Širaliu), šis už korespondentą buvo vyresnis daugiau nei 7 kartus: reporteriui buvo tik 22-eji, o Š. Muslimovui – 158-eri.
Istorija netruko pasklisti visoje sovietų spaudoje, netrukus ja susidomėjo užsienio žurnalų redakcijos ir net kompanija „Danone“, kuri reklamos sumetimais teigė, kad Š. Muslimovo ilgaamžystė sietina su kasdiene kerdžiaus mityba – ypač jogurtu. Pasaulinis susidomėjimas pakeitė mažo azerbaidžaniečių kaimelio gyvenimą: į jį buvo atvesta elektra, gyventojams atsirado galimybė klausytis radijo ir žiūrėti TV transliacijas. O pačiam senoliui buvo paskirta pensija – skurdžiai gyvenęs šimtametis pasijuto nepaprastai turtingas.
Prie pinigų jis nebuvo pratęs. O 1964 m. 156-ojo gimtadienio proga sovietų valdžia ištaisė seneliui Širaliui puotą. Tądien jo pasveikinti atkako oficialūs asmenys, buvo nufilmuotas dokumentinis filmas, kuris, kaip mano K. Kaspijevas turėtų tebedūlėti kažkur Leningrado dokumentinių filmų studijos archyvuose.
Nors nūdienos Azerbaidžano mokslininkai tokius kraštutinius ilgaamžystės atvejus vertina skeptiškai, aišku, kad Š. Muslimovui šimtas metų buvo suėjęs jau seniai. Nors niekas tiksliai nežino, kada. Jaunasis žurnalistas K. Kaspijevas patikėjo senelio Širalio dokumentais, tačiau gūžčiojo pečiais ir retoriškai klausė: „Ką reiškia skirtumas tarp 20 ir 30 metų, kai esi šitoks senas?“
Akivaizdu, kad Š. Muslimovas pažinojo ir bendravo su savo 5-os kartos palikuonimis. Straipsnyje rašoma, kad šimtamečiui kildavo sunkumų atsiminti visų vaikaičių, provaikaičių ir proprovaikaičių vardus, mat jų buvę apie 200.
Pats senelis Širalis savo ilgaamžystę grindė aktyviu gyvenimo būdu ir sunkiu darbu. Senoliui mirus, jo nekrologe buvo rašoma, kad pirmąjį šimtą savo gyvenimo metų jis ganė turtingųjų vietos gyventojų avis. Vėliau ilgaamžis įsitraukė į kolektyvinius ūkio darbus ir tapo kolūkio darbuotoju.
K. Kaspijevas lankydamas senolį nufotografavo šį jodinėjantį ant žirgo. Tada seneliui Širaliui buvo daugiau kaip 160 metų. Jo šeima gyveno skurdžiai, maitindamiesi tik tuo, ką užsiaugindavo patys. Tai reiškia, kad jų valgiaraštyje dominavo jogurtas, vaisiai ir daržovės. Savaime suprantama, kalbėti apie maisto prekių parduotuves anais laikais kalnų rajonuose prasmės nėra – jų ten nebuvo ir, ko gero, nėra. Tačiau kalniečiai neribotai gali naudotis kitu neįkainojamu ištekliumi – tyru kalnų šaltinių vandeniu, kurio skonis tiesiog nepaprastas, prisimena K. Kaspijevas.
Kai jis paklausė senelio Širalio, „kada gyventi buvo geriau – ikirevoliuciniais laikais ar dabar?“, kerdžius atsakė, kad gyventi geriau dabar. Galbūt senolis taip diplomatiškai kalbėjo dėl to, kad neužrūstintų sovietinio režimo. Kai žurnalistas pasiteiravo, kodėl gyventi dabar yra geriau, šimtametis išsamiai paaiškino.
„Kadaise aš turėjau 100-150 avių bandą. Tačiau vieną dieną į kalnus atjojo raitelis ir švaistydamasis kardu pusę bandos nusiginė sau. Paaiškino, kad tos avys priklauso carui. Taip jis mane paliko tik su puse bandos. Dabar geriau – niekas neateina ir iš manęs nieko negrobia.“
Kai korespondentas baigė rašyti užrašus, senelis Širalis pridūrė: „O žinai, kodėl niekas daugiau su tokiais kėslais nebeateina? Nes nebeturiu nieko, ką jie galėtų pagrobti!“
Po kelių metų K. Kaspijevas (kuris dabar gyvena Niujorke) atsivežė senelį Širalį paviešėti į šalies sostinę Baku. Tai buvo pirmoji šimtamečio kelionė į miestą. Tada jam buvo apie 160 metų. Tačiau važiuoti automobiliu Š. Muslimovui nepatiko – jį ištiko klaustrofobijos priepuolis ir supykino. Senolis neliko sužavėtas ir miesto oru. K. Kaspijevas pamena, kaip senelis Širalis maldavo jo: „Vaikeli, būk geras, atiduok man arklį. Vežk mane atgal į Barzavu ir duok man geriau mano arklį.“
Naujausi komentarai