Keleto šimtmečių senumo raštai kupini įdomių faktų, liudijančių istorinius praeities įvykius. Kai kurie jų atskleidžia praeities visuomenių bruožus, žmonėms būdingus ir dabar. Pagal vykdomą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“ projektą, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos du jauni mokslininkai stažuotojai gilinasi į senuosius Lietuvos raštijos ir literatūros lobynus, tik – su skirtingais tikslais.

Dabartinės politikų diskusijos dėl lenkiškos pavardžių rašybos nėra visiškai naujas reiškinys mūsų valstybės istorijoje. Jau prieš bemaž keturis šimtmečius keičiant, vienodinant rašybą siekta suartinti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą.

Apie praeityje valstybėje vykusias svarbias politines bei kultūrines permainas kartais gali liudyti ir vienintelė raidė, ypač – jei atvertus senuosius Lietuvos raštų tomus galima palyginti, kaip ir kodėl amžių bėgyje kito kai kurių raidžių rašyba.

Lietuvių rašybos istorija – filologijos mokslų daktaro Mindaugo Šinkūno mokslinių tyrinėjimų objektas. Podoktorantūros stažuotės Vilniaus universitete metu jaunasis mokslininkas gilinasi  į XVI–XVII amžiaus lietuvių ortografijos (rašybos) istoriją.

Humanitarinių mokslų daktarė Asta Vaškelienė gilinasi į senąją lietuvių literatūrą, kurios didžioji dalis mūsų visuomenės negalėtų paskaityti net turėdama tokią galimybę: mokslininkė tyrinėja lotyniškąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės proginę literatūrą. Dauguma šių įmantrių barokinio stiliaus kūrinių nėra išversti į lietuvių kalbą.

„Metas naikinti „baltas dėmes“ mūsų literatūros istorijoje: XVIII a.  turėjome ne tik Donelaitį“, – sako mokslininkė stažuotoja.

Pagarba seniesiems raštams – nuo vaikystės

„Galima sakyti, kad prie šios temos – rašybos istorijos tyrimų – palaipsniui judėjau visą laiką“, – pasakojo dr. M. Šinkūnas, visą antrosios ir trečiosios pakopos studijų laikotarpį pašventęs senajai lietuvių raštijai. 

Tačiau pagarba senovinėms knygoms veikiausiai išliko nuo vaikystės, kai žaisdavo didelėje senelio bibliotekoje, kurioje įrišimu, kvapu, pageltusiu popieriumi, keistomis iliustracijomis, nesuprantamais tekstais žavėjo paslaptingi seni leidiniai. 

Daktaro disertacijoje „XVI–XVII a.  Mažosios Lietuvos raštų akcentografija“ jis gilinosi į vieną iš rašybos sričių – kirčio žymėjimą ir jo raidą Mažojoje Lietuvoje.

Įdomu, jog ten prieš tris šimtmečius kirčio ženklais buvo žymimas ne tik žodžio kirtis, kaip mums dabar įprasta, bet ir tam tikros darybos formos (pvz., kilmininko forma rankôs pažymėta galūnėje tam, kad skirtųsi nuo daugiskaitos vardininko formos rankos).  Tokia rašybos maniera perimta iš lotyniškų tekstų. Senieji raštininkai tobulino lietuvių raštiją remdamiesi aukštą prestižą turinčiomis, ano meto tarptautinėmis, mokslo pasaulio, kalbomis.

Tobulindamas gausią Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus senųjų lietuviškų raštų kompiuterinę duomenų bazę, dr. M. Šinkūnas susidomėjo tipografijos istorija – senosiomis spausdinimo technologijomis. Tokios žinios labai reikalingos tiriant rašybą, leidžia paaiškinti kai kuriuos nenuoseklumus, atskirti sąmoningas rašančiojo intencijas nuo tų aplinkybių, kurios nuo jo nepriklauso, tarkime, teksto pakitimų, atsiradusių dėl spaustuvėje iškilusių techninių sunkumų.

Filologui pravertė programavimo įgūdžiai

Šiuo metu  M. Šinkūnas  tyrinėja Mažosios Lietuvos raštus. XVI–XVII a. lietuvių ortografijos istorijos mokslinių tyrimų nėra daug.

Kad netektų renkant duomenis sklaidyti tūkstančių senovinių knygų puslapių, jaunajam mokslininkui prireikė imtis ne tik filologo, bet ir programuotojo darbo – išmokti programuoti.

Anksčiau nebuvo darbą palengvinančių įrankių, rašyba būdavo tiriama pasikliaujant tyrėjo pastabumu ir atmintimi arba reikalavo daugybės valandų mechaninio darbo. Dr. M. Šinkūnas jau tyrinėja elektroninius tekstus, tai leidžia neskaityti ištisai storų knygų, o pasinaudoti skaitmeninėmis priemonėmis ir per kelias minutes gauti labai tikslią tyrimui reikalingą medžiagą.

Kadangi kiekvienam tyrimui reikalingi specifiniai įrankiai, o jau sukurtųjų pritaikyti nepavyko, mokslininkui stažuotojui dar teko išmokti programuoti.

Vienas netikėčiausių atradimų buvo tai, jog XVII a.  vidurio raštuose jis aptiko svarbių rašybos pokyčių, kuriuos net galima įvardinti kaip reformą. Įdomu tai, kad nėra išlikusių (o gal tik dar nesurasta) jokių amžininkų liudijimų apie tuo metu vykusią reformą.

Rašybai įtakos turėjo ir politika

XVIII a.  pradžioje kunigai ne kartą diskutavo ginčydamiesi, kaip reikia kalbėti bažnyčioje su paprastais žmonėmis – Biblijos kalba, ar taip, kaip šnekama namuose.

„Ne mažiau audringos diskusijos galėjo vykti ir pusę amžiaus anksčiau. Apie jas beveik nieko nežinome, tematome jų rezultatus knygose, tai yra matome svarbių pakitimų, pvz., iki tol priebalsis ž buvo žymimas raidėmis sz, o staiga tomis pačiomis raidėmis pradedamas žymėti priebalsis š, atsisakyta iki tol vartoto triženklio sch.

Esama ir kitų svarbių pakeitimų – jiems galėjo būti sąmoningai ruoštasi, politinis impulsas galėjo būti visuotinis įsakas, paskelbtas 1639 m. po parapijų vizitacijos, kai komisijos aplankė visas Rytų Prūsijos bažnyčias ir apibendrino jose kylančias problemas“, – apie tyrinėjimų rezultatus pasakojo mokslininkas stažuotojas.

Tokius rašybos pakeitimus įtvirtinęs autoritetas buvo gerą filologinį išsilavinimą turintis kunigas Danielius Kleinas, išspausdinęs lietuviškas gramatikas lotyniškai ir vokiškai. Keisti rašybą galėjo paskatinti ekonominis motyvas – siekis padaryti rašybą patogesnę, taupesnę, ir politiniai sumetimai – siekis suartinti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos rašybas. 

Toliau dr. M. Šinkūnas tyrinės Didžiosios Lietuvos rašybą, ieškos skirtumų tarp skirtingų raštų kalbos variantų, taip pat tarp atskirų konfesijų (katalikų ir evangelikų reformatų) autorių rašybos, išryškinti jų raidos tendencijas.

Lietuvių literatūra – lotyniškai

XVIII a.  proginė literatūra, parašyta lotynų kalba, net ir ją išvertus būtų labai neįprasta mūsų ausiai: įmantri, persunkta pagyrimų, gausi retorikos figūrų, užuominų į Antikos laikų mitologiją.

„Šių laikų kūrinius drąsiai vadinu elito literatūra, nes ją galėjo suprasti tik plačiai išsilavinę,  mokantys lotynų kalbą ir išmanantys literatūrą žmonės, gebantys iškilmingoje prakalboje atpažinti literatūros ženklus ir užkoduotas prasmes. Tai barokinė didikų, bažnyčios hierarchų ir bajorų literatūra, dažniausiai rašyta tam tikroms progoms – inauguracijoms, ingresams, laidotuvėms, pasauliečiams – vestuvėms“, – pasakojo dr. A.Vaškelienė, besistažuojanti Lietuvos istorijos institute.

Mokslininkės podoktorantūros stažuotės tema – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lotyniškoji proginė literatūra ir Apšvietos viešoji erdvė“. Tema glaudžiai susijusi su jos daktaro disertacija. Rašydama paraišką podoktorantūros stažuotei, dr. A.Vaškelienė tikėjosi tyrimus pratęsti.

Podoktorantūros stažuotėje moksliniai tyrimai pasipildė nauju žiūros tašku: stažuotei vadovauja Lietuvos istorijos instituto skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.

„Be mano disertacijos vadovės, VU klasikinės filologijos katedros prof. Eugenijos Ulčinaitės ir manęs, daugiau specialistų, tyrinėjančių  XVIII a.  literatūrą, nėra. Tad prireikus rinktis stažuotės vadovę, buvau tikra, jog istoriko žvilgsnis į literatūrinius tyrimus bus itin naudingas. Taip ir įvyko“, – pasakojo mokslininkė stažuotoja.

Kuo įdomi ir išskirtinė proginė lotyniškoji literatūra? Ji glaudžiai susijusi su humanitarinių dalykų dėstymu Vilniaus universitete. Ištobulinę lotynų kalbos žinias, išstudijavę Antikos autorius, studentai Retorikos klasėje mokydavosi kurti patys: rašydavo įvairių žanrų kūrinius, remdamiesi vienu ar keletu autorių, ir pademonstruodavo visą savo erudiciją. Didelės įtakos šiai kūrybai turėjo jėzuitų mokymo metodai.

Dr. A. Vaškelienė tyrinėjo, kokią vietą tokia literatūra užima pijorų vienuolijos mokymo programoje. Pijorai laikomi XVIII a. novatoriais, Apšvietos idėjų skleidėjais, jėzuitų bendradarbiais ir konkurentais. Šie vienuoliai, mokymo programoje siekę utilitarinių tikslų, skatino atsikratyti perdėtų įmantrybių ir rašyti logiškai, o ne taip, „kad juokintume žmones kūriniais“. 

„Lotyniškoji proginė literatūra yra mūsų Didžiosios Lietuvos kultūrinis palikimas.Vienas mano podoktorantūros stažuotės tikslų  – kad visuomenė apie tokią literatūrą sužinotų. Apie šio amžiaus literatūrą mažai ką buvo galima pasakyti, nes trūko duomenų, tad tikiuosi, kad mano moksliniai tyrimai padės panaikinti dar vieną „baltą dėmę“ literatūros istorijoje“, – sakė dr. A. Vaškelienė.

Aptiko įdomių analogijų

Antraisiais podoktorantūros stažuotės metais dr. A. Vaškelienė tyrinėja kūrinius, parašytus lygiagrečiai lotynų ir lenkų kalbomis. Tokių kūrinių antraštėse autoriai patys įvardindavo „Tož samo po polsku“ (tas pats lenkiškai). Tačiau kūriniai anaiptol nevienodi.

Lotyniškas eilėraštis buvo skiriamas šią kalbą mokančiam žmogui, o tokių XVIII a. II-oje pusėje, matyt, mažėjo, ir aukštuomenės žmonėms pradėtos rašyti pagal jų išsilavinimą ir mentalitetą adaptuotos versijos: kūrinių kalba sausesnė, nebėra tiek mitologijos, kurios gali nežinoti lenkakalbis, kitokie terminai.

„Taigi menkstant to meto žmonių išsilavinimui, galime kalbėti apie mentaliteto kaitą, kai lotyniškoji mūsų kultūra ima trauktis dėl natūralių aplinkybių, padaugėjus lenkiškos įtakos.
Panašūs reiškiniai vyksta ir dabar“, – pastebėjo mokslininkė stažuotoja ir pateikė iškalbingą pavyzdį.

Pakanka dėstant studentams paminėti Akropolį ar pavartoti lotynišką žodį maxima (lot. – didžioji, didingoji) – ir dalis jaunimo ima prunkšti: jiems itin netikėta, kad kalbama ne apie parduotuvę. Tai – tie kultūriniai ženklai, kurių dalis visuomenės jau nebeatpažįsta.

Atsivėrė naujos galimybės

Abu mokslininkai stažuotojai itin vertina podoktorantūros stažuočių suteiktas galimybes.

„Džiaugiuosi, kad galėjau susitikti ir konsultuotis su skirtingų šalių specialistais,  susipažinti su senosiomis  knygomis, kurių originalų Lietuvoje neturime, sukurti naujų, tyrimus palengvinančių metodų ir atrasti naujų, iki tol nežinotų dalykų bei pasidalinti šiais atradimo džiaugsmais“, – sakė dr. M. Šinkūnas.

„Podoktorantūros stažuotė teikia didžiules galimybes išvažiuoti į užsienį, dirbti mokslo centruose, bibliotekose ir archyvuose. Itin vertingi tokiose išvykose užmegzti nefomalūs ryšiai su kitais tyrėjais. Kita vertus, solidus stažuotojo atlyginimas leidžia nebesiblaškyti ir susitelkti tik mėgiamam darbui“, – džiaugėsi dr. A. Vaškelienė.

Podoktorantūros stažuotės finansuojamos pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos, Mokslininkų ir kitų tyrėjų mobilumo ir studentų mokslinių darbų skatinimo priemonės (VP1-3.1-ŠMM-01) įgyvendinamą projektą "Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.