Šie metodai naudoti ir Europoje, ir už Atlanto, nors detalės ir skiriasi. Tiesa, reikia pabrėžti, kad raganų medžioklė nebuvo toks masinis reiškinys kaip kartais gali pasirodyti. Jų paieškos suaktyvėdavo dėl prasto derliaus ar nepaaiškinamų mirčių. Štai kaip buvo tikrinamos įtarimą sukėlusios moterys.

1. Malda

Buvo tikima, kad ragana negali melstis – jai tai fiziškai neįmanoma. Taigi, įtariamosios turėjo iš atminties pasakyti kelias maldas. Bet kokia klaida įtarimus tik patvirtindavo, o tada laukdavo mirties bausmė. 1712 metais raganavimu įtariama Jane Wenham kelis kartus suklydo bandydama iš atminties pasakyti gerai žinomą maldą. Ji buvo nuvesta į teismą, bet teisėjas jos pasigailėjo. Nepasisekė ir kitam įtariamajam George'ui Burroughsui, kuris maldą išbėrė be klaidų. Buvo nuspręsta, kad tai – velnio triukai, todėl vyras buvo pasiųstas myriop.

2. Vandens testas

Raganos, aišku, nebuvo priėmusios krikšto sakramento arba jo atsisakė. Todėl buvo tikima, kad vanduo jų nepriima. Įtarus, kad moteris raganauja, ji buvo surišama ir įmetama į vandenį. Jei ji nuskęsdavo, reiškia, kad ji yra nekalta. O jei plūduriuodavo – buvo pakariama arba sudeginama.

3. Prisilietimo bandymas

Viduramžiais traukuliai, kuriuos gali sukelti daugybė ligų ar traumų, buvo laikomi velnio apsėdimu arba raganos kerų darbu. Buvo manoma, kad jei traukulių metu ragana palies savo auką, ji turėtų nusiraminti. 1662 metais pora Anglijos moterų Rose Cullender ir Amy Denny buvo įtariamos raganavimu, nes pora mergaičių patirdavo traukulius, kurių metu buvo neįmanoma net ištiesti jų pirštų. Aišku, bandymo metu mergaitės iš karto nurimdavo, kai jas paliesdavo įtariamosios. Tačiau teisėjas nusprendė patikrinti, ar mergaitės nemeluoja ir nurodė joms užrišti akis. Paaiškėjo, kad jos nurimdavo ir kai jas liesdavo kiti žmonės, todėl buvo nuspręsta, kad jos apsimetinėja. Manyta, kad jos buvo užkerėtos, todėl Rose Cullender ir Amy Denny buvo pakartos.

4. Raganos pyragas

Kartais žmonėms buvo sunku nuspręsti, ar sergantis žmogus yra apsėstas, ar tiesiog labai ligotas. Todėl iš jo šlapimo, ruginių miltų ir pelenų buvo kepamas pyragas. Jis buvo sušeriamas šunims. Jei šie mirdavo arba pademonstruodavo tuos pačius simptomus kaip ir šlapimo savininkas, buvo nusprendžiama, kad tai – raganos darbas.

5. Odos bandymas

Buvo manoma, kad raganų kūnai turi būti padengti įvairiais odos dariniais: apgamais, pigmentinėmis dėmėmis, karpomis. Taigi, jei tik moteris buvo įtariama raganavimu, ji būdavo išrengiama ir apžiūrima. Baisiausia, ką buvo galima surasti, buvo trečias spenelis – labai retas darinys. Buvo manoma, kad per jį raganos maitina savo augintinius. Tačiau net jei oda ir buvo švari bei lygi, testas nebuvo baigtas. Tada įtariamų raganų kūnai buvo badomi adatomis, ieškant nejautrių vietų, iš kurių nebėga kraujas. Jei tokia buvo surasta, buvo aišku, kad moterį reikia pasiųsti myriop.

6. Nurodymai šėtonui

Pagauta įtariamoji buvo verčiama paliepti šėtonui palikti aukos kūną. Jei šiai to paprašius žmogus pagydavo, buvo nusprendžiama, kad ji yra ragana. Jei nepagydavo, buvo manoma, kad ragana išmoko juos apgauti. Kitaip tariant, nepriklausomai nuo bandymų rezultatų įtariamieji retai išsisukdavo nuo mirties bausmės.