Nacionalinė mokslo ir technologijų taryba trečiadienį paskelbė ataskaitą, raginančią gerinti asteroidų aptikimo ir sekimo priemones, taip pat kurti technologijas, turinčias apsaugoti nuo šių dangaus kūnų smūgių. Šioje programoje dalyvauja JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA), taip pat federalinės nepaprastųjų situacijų tarnybos, kariuomenė, Baltieji rūmai ir kiti pareigūnai.

Kol kas mokslininkai neturi duomenų apie asteroidus arba kometas, su kuriais mūsų planetos susidūrimas neišvengiamas. Vis dėlto tokių objektų gali būti atrastą likus mažai laiko iki smūgio, todėl vyriausybė pageidauja, kad būtų parengtas geresnis veiksmų planas.

NASA planetos gynybos pareigūnas Lindley Johnsonas sakė, kad mokslininkai yra atradę apie 95 proc. visų netoli Žemės praskriejančių objektų, kurių skersmuo – nuo vieno kilometro. Tačiau tebeieškoma likusių 5 proc., taip pat mažesnių objektų, galinčių padaryti daug žalos.

Dabar į NASA katalogus yra įtraukta 18 310 įvairaus dydžio objektų. Kiek daugiau nei 800 jų yra 140 metrų skersmens arba didesni.

Jeigu mūsų planetos link skriejanti kosminė uola būtų atrasta likus dienoms, savaitėms ar net mėnesiams iki smūgio, kol kas jokio greito sprendinio neturima, pripažino L. Johnsonas. Vis dėlto pasaulis galbūt bent jau turėtų laiko evakuoti potencialaus smūgio teritoriją, pridūrė jis.

Antžeminiai teleskopai – paranki priemonė ieškoti asteroidų, skriejančių į Saulės sistemos vidines sritis ir besiartinančių prie Žemės iš naktinės pusės, aiškino L. Johnsonas. Tačiau daug sunkiau aptikti uolas, pralėkusias arti Saulės ir artėjančias iš dieninės pusės. Atrodo, kad būtent toks scenarijus susiklostė 2013 metais, kai apie 20 metrų skersmens asteroidas netikėtai atskriejo ir sprogo virš Rusijos miesto Čeliabinsko. Tąsyk sprogimo banga apgadino tūkstančius pastatų, o išdužusių langų šukės sužeidė daugybę žmonių.

1908 metais dvigubai ar net trigubai didesnis dangaus kūnas sprogo virš Tungusko vietovės Sibire ir išvartė medžius apie 200 tūkst. kv. km teritorijoje. Kaip nurodoma trečiadienį paskelbtoje ataskaitoje, jeigu panašus incidentas įvyktų Niujorke, aukos tikriausiai būtų skaičiuojamos milijonais.

Manoma, kad stambus asteroidas, maždaug prieš 65 mln. metų smogęs dabartiniam Meksikos Jukatano pusiasaliui, buvo lemiamas veiksnys, išnaikinęs dinozaurus.

L. Johnsonas pabrėžė, kad pastangos nukreipti potencialų asteroidą žudiką tolyn nuo mūsų planetos truktų ne vienerius metus. Reikėtų kelerių metų atitinkamam kosminiam aparatui sukurti ir pasiųsti jį taikinio link. Pasak eksperto, būtų geriausia, jeigu toks objektas būtų atrastas bent 10 metų iki smūgio.

Per Žemės gelbėjimo misiją į asteroidą arba kometą galėtų būti nukreiptas didelis ir greitai skriejantis kibernetinis aparatas, tikintis, kad jo smūgis pakankamai pakeistų dangaus kūno trajektoriją. Blogiausiu atveju jo paviršiuje galėtų būti susprogdintas branduolinis užtaisas. Bombos galingumas turėtų būti tiksliai parinktas, kad nesuskaldytų asteroido, bet paskleistų nuo jo paviršiaus pakankamai medžiagos ir sukurtų pakankamą impulsą dangaus kūną nukreipti tolyn nuo Žemės.

Abu šiuos scenarijus būtų galima įgyvendinti pritaikant dabartines technologijas, pažymėjo L. Johnsonas.

„Dalis šio veiksmų plano esmės – tyrinėti kitas technologijas, tiek asteroidų nukreipimo, tiek suardymo metodus“, – jis sakė žurnalistams.

Didžiąją dalį papildomo darbo būtų galima atlikti naudojant esamas lėšas, sakė Baltųjų rūmų mokslo ir technologijų politikos biuro pareigūnas Aaronas Milesas.

Pareigūnai pabrėžė, kad pagrindinis dalykas – jos Jungtinių Valstijų vyriausybė nori būti pasiruošusi prireikus nuspręsti, kokie veiksmai būtų tinkamiausi.

Mokslininkai tikisi daug sužinoti apie asteroidus iš dviejų šiuo metu vykdomų misijų. Vėliau šiais metais asteroidą Benu pasieks NASA aparatas „Osiris-Rex“, turintis 2023 metais pargabenti grunto mėginių. Be to, Japonijos zondas „Hayabusa 2“ artėja prie asteroido Riugu ir turėtų 2020 metais atskraidinti kapsulę su mėginiais.

Vis dėlto, kitaip negu yra linkęs vaizduoti Holivudas, Žemės gelbėti astronautai tikriausiai nebūtų siunčiami.

„Iš to galima padaryti gerą filmą, bet savo studijoje nenumatome jokio metodo, reikalaujančio astronautų dalyvavimo“, – žurnalistams sakė L. Johnsonas. Jis pridūrė, kad tokia misija truktų kelis mėnesius ar metus, o naudojant dabartines technologijas tokios trukmės pilotuojama misija būtų itin sudėtinga arba neįmanoma.