O štai prieš keletą šimtmečių žmonija neturėjo tikslių arktinio sniego dangos stebėjimo instrumentų, tad nepasiekiamomis žemėmis besidomintiems mokslininkams teko remtis itin skurdžiomis žiniomis. Kartais, neturėdami informacijos, jie tiesiog išgalvodavo, koks turėtų būti Šiaurės ašigalis. Tokia nuodėmė buvo nesvetima ir vienam iš žymiausių pasaulio kartografų – Gerardui Merkatoriui. Jo sudarytame Arkties žemėlapyje galima rasti vandens verpetų, magnetinių akmenų ir kitų keistenybių, pasakoja „Atlas Obscura“.
G. Merkatorius dažniausiai minimas, kalbant apie jo vardu pavadintą kartografinę projekciją. Ją naudojant buvo galima mūsų planetos geoido vandenynus ir kontinentus pavaizduoti ant plokščio paviršiaus, kas itin pasitarnavo jūrininkams. Be to, G. Merkatorius sudarė daug žemėlapių, kurie plačiai naudoti, nes buvo tikslūs ir juose ištaisytos pirmtakų klaidos – kai kuriuose žemėlapiuose pirmą kartą buvo teisingai pavaizduoti geografinių objektų kontūrai.
Flamandų geografo projekcijoje, kurią jis naudojo, 1569 m. sudarydamas savo 18 puslapių pasaulio žemėlapį, išlaikė kampus tarp krypčių. Kad galėtų tai atlikti, mokslininkui teko paaukoti mastelius – kuo toliau nuo ekvatoriaus, tuo labiau iškreipiamas dydis. Dėl to G. Merkatoriaus projekcijoje Grenlandijos plotas atrodo prilygstantis Pietų Amerikai, nors iš tiesų salos plotas 8 kartus mažesnis. Dėl tokio kartografijos metodo aukštose platumose, arčiau ašigalių, tikrasis vaizdas iškraipomas labiausiai, o pačių Žemės ašigalių žemėlapyje pavaizduoti neįmanoma, ir todėl žemėlapiuose, kuriuose naudojama G. Merkatoriaus projekcija, Arktis ir Antarktida praktiškai nepavaizduoti.
Dėl to mokslininkui Arktį teko piešti atskirai (Antarktida, kaip atskiras kontinentas, atrasta daug vėliau) kairiajame apatiniame savo pasaulio žemėlapio kampe. XVI amžiuje Arktis dar nebuvo ištirta, todėl norinčiam ją pavaizduoti kartografui teko remtis žiniomis, kurių didžiąją dalį sudarė prielaidos ir legendos.
Konkrečiai – G. Merkatorius naudojo dabar jau prarastą knygą „Inventio Fortunata“ („Sėkmingas atradimas“), kurią, manoma, XIV amžiuje parašė vienuolis pranciškonas iš Oksfordo. Jis Anglijos karaliaus Edvardo III pavedimu atliko kelias ekspedicijas į aukštąsias platumas. Iš šio kūrinio G. Merkatorius paėmė centrinį savo Arkties objektą – salą uolą, iškilusią tiksliai Šiaurės ašigalyje. Kartografas vadino ją Rupus Nigra et Altissima „juodu ir aukščiausiu skardžiu“, kurio perimetras – 33 lygos (~73 km). XVI amžiaus viduryje įsitikinimas apie tokio akmens egzistavimą jau buvo plačiai įsišaknijęs, rašo „Atlas Obscura“, daugelis manė, kad ši uola turi būti įmagnetinta, ir dėl to kompaso rodyklė rodo į šiaurę. Pats G. Merkatorius, panašu, tuo nebuvo įsitikinęs, todėl savo žemėlapyje pažymėjo atskirą, kiek mažesnę uolą, pavadintą „Magnetiniu ašigaliu“. Jis yra aukščiau centrinės uolos, pavadintos „Arkties ašigaliu“.
Pačią Arktį kartografas vaizdavo kaip keturis sausumos plotus, atskirtus protakais, susiliejančiais pačiame centre į milžinišką verpetą. Šią idėją žemėlapio autorius perėmė iš dviejų XVI amžiaus jūrų tyrinėtojų – Martino Frobisherio ir Jameso Daviso. Abu jie savo kelionių po šiaurės jūras užrašuose aprašė galingas sroves, plukdančias didžiulius ledkalnius it šapelius. Šios srovės, rašė G. Merkatorius žemėlapyje „be perstojo srūva šiaurėn, kur suteka Žemės vidun“.
Kiekvienas iš keturių žemės plotų turi savo ypatybių. Dvi viršutiniosios salos neapgyventos, o dešinioji apatinė Arkties dalis pavadinta žeme „pigmėjų, kurių ūgis 4 pėdos“ (1,2 m). Tikėtina, tai dar viena nuoroda į „Inventio Fortunata“ – ten buvo aprašomi žemaūgiai žmonės, gyvenantys poliariniuose regionuose. Sprendžiant pagal kitų šalių išsidėstymą žemėlapyje, čia aprašomi vietiniai Laplandijos gyventojai, saamiai, kurių išvaizda stebėjosi baltieji XV–XVI amžiaus keliautojai. Apatinis kairysis sausumos fragmentas žemėlapyje aprašytas kaip „geriausias ir sveikiausias“ iš visų. Niekaip nepaaiškinama, kodėl pigmėjai negyvena greta esančioje tokioje palaimingoje žemėje. Taip pat neaišku, kodėl trijų iš keturių sausumos fragmentų pietines ribas juosia kalnų grandinės ir tik pigmėjams nenuskilo.
Po G. Merkatoriaus mirties 1594 metais tyrinėtojai ir toliau rinko informaciją apie Arktį. Atitinkamai kito ir kartografų supratimas. Jau 1636 metų Fredericko de Wito žemėlapyje, pakeitusiame G. Merkatoriaus, nėra nei keturių salų, nei magnetinės uolos, nei centrinio verpeto.
Juose buvo vaizduojamas vienas didelis sausumos plotas, supamas mažesnių salų ir dažnai su pažymėtais šias geografines žinias suteikusių laivų maršrutais. Žiūrint į dabartinius Arkties žemėlapius ir svarstant, kokie pokyčiai jos laukia, belieka žavėtis paslaptinga ir nuo pat pradžių klaidinga originaliąja G. Merkatoriaus versija.
P.S. Vieną iš vėlyvųjų Merkatoriaus Arkties žemėlapių galima detaliai apžiūrėti čia.
Naujausi komentarai