Šiuo metu Lietuvoje turime vienintelę universitetinę plačios aprėpties vandens ir žemės inžinerijos studijų programą. Joje vieną iš trijų specializacijų pasirinkęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) absolventas Mantas Brazauskas šiandien tvirtina, kad šioje programoje vieta visiems, kam rūpi Lietuvos žemė, vandenys ir žuvys. Juolab kad tai sutampa ir su valstybės planais ir investicijomis modernizuoti žemės ūkio sausinimo bei drėkinimo sistemas, gilinti Nemuno vagą, suskaitmeninti šalies statybų sektoriaus veiklą.

Krevečių auginimas – visoje Europoje neišnaudota verslo niša

Akvakultūros technologas M. Brazauskas šiandien atvirai prisipažįsta, kad baigęs VDU ŽŪA apie žuvų auginimo uždarose sistemose specifiką jau žinojo tiek daug, kad beliko imtis naujo iššūkio – pramoninio krevečių auginimo. O tai – retenybė ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

M. Brazauskas teigia visiškai neabejojantis ekspertų nuomone, kad dėl augančio vartotojų poreikio, senkančių natūralių išteklių bei siekio neutralizuoti poveikį klimato kaitai, žuvies auginimas uždarose sistemose artimiausiu metu visame pasaulyje sparčiai augs. Tačiau Lietuvoje šis sektorius nesivystys taip, kaip galėtų, nes tiesiog trūks jame gebančių dirbti specialistų.

„Juokaudamas galiu pasakyti, kad profesiją pasirinkau turbūt rekordiškai anksti – būdamas ketverių ar penkerių, kai tėtis pirmą kartą drauge nusivežė į žvejybą. Tačiau, kai baigiau vidurinę mokyklą, studijų programos, pagal kurią Lietuvoje būtų rengiami akvakultūros specialistai, dar nebuvo, tad išvykau padirbėti į Angliją ir tiesiog laukiau. Sužinojęs, kad VDU ŽUA atidaryta moderniausia Baltijos šalyse mokymo bazė ir jau yra mane dominanti studijų programa – stačia galva nenėriau. Nuo pirmosios studijų dienos įsidarbinau laborantu, tiesiogiai prižiūrinčiu laboratorijoje veisiamas ir auginamas žuvis, – pasakoja M. Brazauskas, pastebintis, kad universitete įgytų teorinių žinių bei praktikos sintezė ir yra tai, ką ekspertai šiandien įvardija profesionalumu. Pasak Manto, jei jauną žmogų „veža“ vanduo ir žuvys, jam nėra ko blaškytis, o reikia mokytis to, kad darbas vėliau taptų ne lažu, o malonumą teikiančiu gyvenimo būdu.

Mantas Brazauskas. VDU ŽUA nuotr.

Šiuo metu M. Brazauskas dirba technologu Kaišiadorių rajone prieš trejus metus pradėtame kurti krevečių ūkyje „Local Ocean“. Ir jau sėkmingai „skina“ derlių – aukščiausios kokybės lietuviškas krevetes, kurių pirkėjai – restoranai, gurmaniško maisto parduotuvės bei pavieniai mėgėjai. Tačiau ūkis turi užmojų plėstis jau artimiausioje ateityje bei bus orientuojamas ir į eksporto rinkas.

Mantas pasakoja, kad europiečiai, taigi ir lietuviai, dažniausiai gali paragauti Kinijoje, Vietname, Saudo Arabijoje ar kituose Azijos šilto klimato kraštuose atviruose tvenkiniuose išaugintomis krevetėmis. Tačiau, pašnekovo teigimu, jų kokybė gerokai prastesnė už lietuviškų, laikomų griežtai kontroliuojamoje aplinkoje, kuria rūpinasi ne tik jis pats, bet ir specialistai – mikrobiologas bei biochemikas.

„Išauginta mūsų krevetė sveria 20-25 g. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad jų maistinė vertė du kartus aukštesnė už įvežtinių. Todėl patiekalui pakanka 2 – 3 lietuviškų krevečių“, – teigia pašnekovas.

M. Brazauskas neslepia, kad krevečių auginimas realybėje nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – baltakojės blyškiosios krevetės jauniklių lervutės yra tokios smulkios, kad niekur pasaulyje netgi nėra sveriamos, todėl reikia labai daug žinių ir darbo, kad per keturis mėnesius jos pasiektų realizacinį svorį. „Lervutes turime aklimatizuoti, apsaugoti nuo ligų, užtikrinti joms palankias augimo sąlygas, vandens kokybę“, – aiškina M. Brazauskas. Todėl, anot jo, nestebina, kad Europoje šie delikatesai kol kas auginami vos keliose šalyse – Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje, Bulgarijoje ir Lietuvoje.

Bene sparčiausiai augantis maisto gamybos sektorius

Buvęs M. Brazausko dėstytojas, VDU ŽŪA Akvakultūros centro vadovas Alvydas Žibas dabartinę absolvento veiklą vadina aukštuoju pilotažu, nes recirkuliacinėse sistemose paprastai auginamos žuvys – nuo nelepių afrikinių šamų iki delikatesinių eršketų. Šiuo metu tuo užsiimančių įmonių Lietuvoje yra apie 70.

A. Žibas taip pat teigia neabejojantis, kad žuvų auginimas uždarose recirkuliacinėse sistemose bus sparčiausiai augantis maisto gamybos sektorius pasaulyje, nes tai pigu ir efektyvu.

„Ir ekonomiškai, ir aplinkosauginiu požiūriu tai labai apsimoka, nes 1 kg žuvies užauginti reiki 1,1 kg pašarų, 1 kg vištienos – 1,7 kg, 1 kg kiaulienos – 5 kg, 1 kg jautienos – 8 kg. Tačiau akvakultūra nėra vien žuvininkystė. Akvakultūra – tai vandens kultūra. Todėl mūsų absolventai reikalingi ir viešajame sektoriuje, ir vandens tiekimo, žuvies perdirbimo įmonėse. Jie gali tapti profesionaliais rekreacinės žūklės gidais, žūklės įrankių verslo vystytojais. Britai yra paskaičiavę, kad jei vienas žvejas žvejybai išleidžia 1 svarą, tai aplink šį žveją besisukantis sektorius sugeneruoja 6 kartus daugiau pajamų“, – pasakoja A. Žibas, prisipažindamas, kad savo studentus stengiasi išmokyti ne tik perprasti recirkuliacinių vandens sistemų niuansus, bet ir sumaniai žvejoti. Ir tai nestebina, nes VDU ŽŪA Akvakultūros centro vadovas yra Lietuvos plūdinės žūklės sporto asociacijos prezidentas, jo vadovaujama komanda pernai tapo Airijoje vykusio Europos plūdinės žūklės čempionato nugalėtoja.

Programa – universali, specializacijos – unikalios

VDU ŽŪA atstovas atkreipia dėmesį, kad Vandens ir žemės inžinerijos programos tikslas – parengti inžinerijos specialistus, suvokiančius šiuolaikines aplinkos inžinerijos mokslo teorijas, metodus ir pažangiausias technologijas, gebančius analizuoti gyvojoje gamtoje vykstančius reiškinius, įvertinti supančios aplinkos kokybę, spręsti darnaus žemės ir vandens išteklių naudojimo bei aplinkosaugos problemas, kurti ir realizuoti inovatyvius techninius ir technologinius sprendimus.

O kiekviena iš trijų specializacijų orientuota į specifinę žmogaus ir aplinkos sąveikos sritį. Akvakultūros inžinerija – į tai, kaip uždarose sistemose auginti ne tik žuvis, bet ir krevetes, vėžius ir kitus netradicinius vandens gyvūnus ir net augalus kartu, tausoti vandens išteklius ir nepabloginti jų kokybės, hidrotechnika – kaip suprojektuoti, pastatyti ir vertinti hidroelektrines, vandentiekio, nuotekų surinkimo ir šalinimo tinklus, sausinimo ir drėkinimo sistemas bei kitus vandens inžinerijos statinius, kad žmogaus aplinka būtų graži ir naudinga, žemėtvarka – kaip praktiškai pritaikyti žemės naudojimo, kultūrinio kraštovaizdžio formavimo, nekilnojamojo turto tvarkymo ir administravimo principus ir metodus, gerinant žmogų supančią aplinką.