Se­ni žmo­nės bu­vo iš­ras­ti pa­leo­li­te ir iš­to­bu­lin­ti XX a. am­žiu­je.

Fundamentali žmonių populiacijos struktūra per evoliucijos istoriją pasikeitė lygiai du kartus. Antrą kartą tai vyko per pastaruosius 150 metų, kai vidutinė gyvenimo trukmė didžiojoje planetos dalyje padvigubėjo. Pirmasis kartas buvo paleolite, tikriausiai maždaug prieš 30 000 metų. Būtent tada iš esmės buvo išrasti seni žmonės.

Per visą hominidų istoriją, individai itin retai gyvendavo ilgiau, nei 30 metų. Paleoantropologai iš dantų gali įvertinti kokio amžiaus buvo hominidai, kai mirė, remdamiesi tuo, kurie dantys buvo išdygę, kiek nudilę, ir iš dentino audinio kiekio. Antropologė Rachel Caspari iš Centrinio Mičigano universiteto naudojo dantis identifikuoti senų žmonių santykį su jaunais tarp australopitekų prieš 3 – 1,5 milijonus metų, ankstyvųjų Homo rūšių prieš 2 – 0,5 milijonus metų, ir neandertaliečių prieš 130 tūkstančių metų. Seni žmonės – čia seni reiškia vyresni, nei 30-ies (atleiskit) – sudarė nykstamai mažą populiacijos dalį. Tačiau patikrinusi modernius žmones iš vėlyvojo paleolito, maždaug prieš 30 tūkst. metų, ji atrado, kad santykis apsivertė – buvo dvigubai daugiau suaugusiųjų, kurie mirė po to, kai sulaukė 30, nei mirusių jaunų.

Būtent vėlyvajame paleolite žmonės ėmė iš tikrųjų klestėti. Tai vienas iš laikų, kai populiacija išaugo ir žmonės sukūrė sudėtingą meną, naudojo simbolius ir kolonizavo netgi nedraugiškas aplinkas. (Jos tyrinėti dabartiniai žmonės gyveno Europoje atšiauriausiais paskutiniojo ledynmečio tūkstantmečiais.) Caspari sako, kad pokytis, leidęs užtikrintai gyventi iki 30-ies ir ilgiau, nebuvo biologinis. (Kai ji tyrė kitas neandertaliečių ir Homo sapiens populiacijas, gyvenusias ten pat ir tuo pačiu metu, šiose skirtingose rūšyse buvo panaši senų žmonių proporcija, o tai rodo, kad pokytis nebuvo genetinis.) Jis buvo kultūrinis. Kažkas žmonių gyvenimo būde pasikeitė, kas leido išgyventi iki senatvės, galbūt tai, kaip jie rasdavo ar saugodavo maistą ar statė namus, kas žino. Visa tai prarasta – praktiškai viskas, kas liko iš jų, tėra dantys – bet kai žmonės rado būdą išlaikyti senus žmones šalia, viskas pasikeitė.

Seni žmonės yra informacijos talpyklos, sako Caspari. Jie žino apie gamtą, kaip tvarkytis su retomis nelaimėmis, kaip atlikti sudėtingas užduotis, kas yra kieno giminaitis, kur yra maistas, olos ir priešai. Jie palaiko ir kuria sudėtingus socialinius tinklus. Daugelio įgūdžių, leidusių žmonėms užkariauti pasaulį, įgijimui reikia daug laiko ir treniruočių, ir jie nebūtų ištobulinti ar perduoti be senų žmonių. „Jie gali būti puikūs mokytojai,“ pažymi Caspari, „ir dėl jų gali rastis sudėtingesnės bendruomenės.“ Seni žmonės padarė žmones žmonėmis.

Kuo 30 metų amžius toks ypatingas? Tada esame pakankamai seni, kad būtume seneliais. Modernių medžiotojų rinkėjų tyrimai ir istoriniai įrašai rodo, kad vyresniems žmonėms padedant rūpintis savo vaikaičiais, pastarieji turi daugiau šansų išgyventi. Ilgesnio gyvenimo, leidžiančio pasirūpinti savo vaikų vaikais, evoliuciniai pranašumai galėjo nulemti biologinę galimybę dabar pasiekti tokį amžių, apie kurį anksčiau nė nesvajojome.

Tačiau, kad ir kiek močiučių buvo šalia didžiąją žmonių istorijos dalį, daug vaikų neišgyvendavo. Iki XX a., didžiausias mirtingumas buvo tarp vaikų ir naujagimių. Remiantis įvairiais vertinimais, nuo ketvirčio iki pusės jų mirdavo.

Dabar esame kitoje antrojo didžiojo žmonių evoliucijos demografinio pokyčio pusėje. Pagrindinė gyvenimo trukmės padvigubėjimo per pastaruosius 150 metų priežastis yra drastiškas naujagimių mirtingumo sumažėjimas. Lygiai, kaip senų žmonių buvimas šalia smarkiai paveikė žmonių kultūrą prieš 30 000 metų, kūdikių ir vaikų išgyvenimas fundamentaliai pakeitė dabartinę visuomenę.

Jei vaikščiosite senose kapinėse, išvysite mažučius bevardžių kūdikių antkapius. Apleistos kapinės yra ramiausios. Mažose Boleno kapinėse Shenandoah'o nacionaliniame parke stovi maždaug 40 paminklų su dar įskaitomais užrašais: Naujagimis Johno H. ir Lula'os Hindall sūnus, gimęs & miręs 1913 sausio 15 dieną. Waverly H. Bailey dukra, 11 dienų amžiaus. Mollie E. Pullin, 7 metų amžiaus, grįžo namo. Kai kuriose kapinėse pilna naujagimių, palaidotų šalia motinų, mirusių per gimdymą. Tai lyg pasivaikščiojimas po meno muziejaus viduramžių skyrių – kur bepažvelgsi, Madona ir kūdikis, Madona ir kūdikis.

Tėvai žinojo, kad negali būti tikri, jog kūdikis gyvens. Jungtinėse valstijose ir kitose pasaulio dalyse, naujagimiai dažnai iš karto negaudavo vardo; Kinijoje ir kitose Azijos dalyse tebėra tradicija suteikti kūdikiui vardą tik po 100 dienų. Pagal kai kurias judėjų įstatymo interpretacijas, jei kūdikis miršta anksčiau, nei po 30 dienų nuo gimimo, jis iš tiesų niekada nė negyveno. Ar tai buvo skirta tam, kad tėvai pernelyg neprisirištų prie savo vaikų?

Netekę vaiko žmonės, savaime suprantama, gedėdavo. Alabamos medvilnės laukų darbininko žodžiais tariant: „Neregėjai bėdos, kol nepraradai jaunėlio.“ Jis prarado septynis. Eilėraščių, sukurtų savo vaikus praradusių tėvų nuo XVI a., analizė atskleidžia neapsakomą gedulą.

Bet bendrai tėvų santykis su savo vaikais tada buvo iš esmės kitoks, nei dabar yra didžiojoje pasaulio dalyje. „Buvo labai sunku emociškai susisaistyti, nes mažiausiai pusė jų mirdavo,“ sako S. Jay Olshansky'is ilgaamžiškumo tyrėjas Ilinojaus universitete Čikagoje. Prancūzų istorikas Philippe Ariès išpopuliarino suvokimą, kad vaikystė yra modernus išradimas ir kad dar visai neseniai vaikai nebuvo taip lepinami ir branginami, kaip dabar.

Vaikžudystės, vaikų darbo ir skriaudimo istorija – tiesiog kankinimas, vertinant nūdienos standartais – rodo, kokios pigios buvo jaunos gyvybės. Stevenas Pinkeris knygoje The Better Angels of Our Nature rašo, kad „Nuo neatmenamų laikų tėvai pamesdavo, dusindavo, smaugdavo, mušdavo, skandindavo ar nunuodydavo daug savo naujagimių.“

Mažėjant naujagimių ir vaikų mirtingumui, tas pats vyko ir su vaisingumu. Moterims nereikėjo gimdyti „pakaitinių vaikų“ mirusiems ir jos galėjo būti tikros, kad kūdikiai išgyvens iki pilnametystės. Išgyvenimas tapo savaime suprantamu. Kiekvienas vaikas gauna vardą iš karto ir ne tik atlikusį nuo anksčiau mirusio brolio ar sesers.

Vaikžudystė dabar tapo sukrečiančiu nusikaltimu. Ir nors leidžiame tėvams vaikų smegenis plauti fundamentalistiniu mokymu namuose, kai tokie tėvai pasirenka religiją vietoje medicininės priežiūros, teisingai juos apkaltiname nepriežiūra, netyčine žmogžudyste, ar – kai tai nutinka antrą kartą – tyčine žmogžudyste.

Dabar dedamos didžiulės finansinės ir technologinė pastangos, stengiantis išgelbėti kiekvieną naujagimį. JAV aukštas naujagimių mirtingumas, lyginant su kitomis išsivysčiusiomis šalimis – apie 0,6 procento iš visų gimusiųjų gyvų, kuris yra tragiškas, nors ir nepalyginamai geresnis, nei 25 – 50 procentų praeityje – laikomas gėdingu. Kaip pažymi Darshak Sanghavi, duomenys sudėtingi, bet daugiausia paaiškinami dideliu priešlaikinių gimimų skaičiumi. Neonatalinė medicina yra viena iš geriausiai mokamų medicinos specialybių (kartais gal net darome per daug ankstyvukams) ir mažiausių neišnešiotų kūdikių išgyvenimo procentas vis didėja.

Vaikai buvo daugelio ankstyvųjų visuomenės sveikatos akcijų dėmesio centre – švaraus pieno, skiepų, tinkamo maitinimosi. Dabar vaikų saugumas yra daugelio produktų – nuo lopšių iki langų žaliuzių ir magnetini rutuliukų – atšaukimo priežastis. Leidimas jiems siausti neprižiūrimiems praktiškai toks pat neįtikimas, kaip ir siuntimas juos dirbti į tekstilės fabriką. Nesakau, kad turėtume lengvabūdiškai žvelgti į tokį atsargumą – tai ženklas, kad tampame civilizuotesni ir žmogiškesni, kad pasaulis tampa geresne ir tuo pačiu visai kitokia vieta, nei kad buvo prieš pusantro šimtmečio, ir visa tai susiję su tuo, kad tikimės ilgo ir sveiko gyvenimo nuo pat gimimo.

Dabar geriausias laikas pasaulio istorijoje būti vaikais, tėvais ar seneliais.

* * *

Padidėjus vaikų išgyvenamumui, kitas svarbus demografinis pokytis dėl padvigubėjusios vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės yra gausi senų žmonių populiacija. 1850 m. JAV populiacijoje 60-ies ir vyresnių žmonių dalis sudarė maždaug 4 procentus. Dabar šiai grupei priklauso apie 20 procentų populiacijos.

Ekonomistai nerimauja dėl mažėjančio gimstamumo išsivysčiusiame pasaulyje ir didelės vyresniosios populiacijos dalies išlaikymo keliamų finansinių iššūkių. Bet seni žmonės yra nuostabūs. Didelė vyresnių žmonių dalis, lyginant su jaunesniais nėra tik gyvenimo taikoje ir klestėjime padarinys – tai yra ir civilizuotos visuomenės pagrindas.

Reikalai bendruomenėse, susidedančiose daugiausia iš jaunų žmonių, gali pasisukti siaubingai bloga linkme. The Lord of the Flies yra grožinės literatūros kūrinys, bet Dievo pasipriešinimo armija yra siaubingai tikra. Vienas iš blogiausių užfiksuotų Vakarų istorijos laikmečių buvo XIV a. – Juodosios Mirties, bado ir nesibaigiančių karų tarp Anglijos ir Prancūzijos amžius. Kaip Barbara Tuchman pabrėžia knygoje A Distant Mirror: The Calamitous 14th Century, viena iš priežasčių, kodėl Šimtametis karas truko šimtą metų* yra ta, kad pasikartojantys marai žudė visus, tarp kurių ir karaliai, bei kiti pripažinti lyderiai. Vėl ir vėl paaugliai arba labai jauni žmonės paveldėdavo sostą ir darydavo kvailus, agresyvius, priekinės smegenų žievės išsivystymo trūkumą rodančias paaugliškas nesąmones, pavyzdžiui, įsiveržimus į kaimynines šalis.

Seni žmonės ne tik nėra tokie aršiai karingi ir impulsyvūs, kaip jaunuoliai. Jie taipogi, kaip grupė, išmintingesni, laimingesni, ir socialesni. Jie geriau pakelia negatyvią informaciją, turi tvirtesnius santykius ir randa geresnius tarpžmogiškų konfliktų sprendimus už jaunus. Laura Carstensen iš Stanfordo yra viena iš žymiausių šios srities tyrėjų, ir ji sako, kad populiacijos senėjimo faktas „pakeis visus gyvenimo aspektus, tarp kurių išsilavinimas, politika, kultūra ir santykių prigimtis.“ Taip yra todėl, kad vyresni žmonės „turi geresnes žinias, emociškai stabilesni, ir jiems išties rūpi padaryti prasmingą indėlį.“

„Jei galėtume paimti visas trokštamas vyresniųjų savybes ir sudėti jas į piliulę, žinote, kas jas gertų?“ klausia Olshansky'is, ilgaamžiškumo tyrėjas. „Jauni.“ Magiška piliulė suteiktų „tvirtą pasitikėjimo savimi jausmą … ramybės ir džiugesio jausmą iš dešimtmečius trukusių meilės ryšių … tikrą rūpinimosi vaikaičiais džiaugsmą … finansinį saugumą … ir apmąstytas refleksijas bei išmintį.“

Jei gyvenimo trukmė pasaulyje ilgės, gali būti, kad reikės teigiamo grįžtamojo ryšio, kaip tas, leidęs žmonėms suklestėti prieš 30 000 metų. Kaip tada, daugiau senų žmonių gali lemti viešosios sveikatos ir socialinio teisingumo patobulinimus, dėl ko rasis dar daugiau senų žmonių, darysiančių pasaulį dar geresne vieta. Tai kai kas, ko verta laukti.

* Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos vyko nuo 1337 m. iki 1453 m. – 116 metų.

Laura Helmuth
www.slate.com