Netikėtos ir daugelyje vietovių fiksuojamos bičių mirtys visame pasaulyje vadinamos šimtmečio gyvosios gamtos paslaptimi. Nuo 2007-ųjų ištisos bičių kolonijos ėmė tiesiog nykti – pirmiausia JAV, tuomet – ir Europoje.

Bitininkus visame pasaulyje stebina reiškinys, kurį mokslininkai pavadino „kolonijų žlugimo sutrikimu“. Prancūzija prarado iki pusės turėto bičių kiekio, Vokietija – ketvirtadalį. Baiminamasi, jog toks bičių kolonijų nykimas turės ilgalaikių padarinių ne tik gamtai, bet ir maisto produktams. Todėl Europos sąjungos institucijos ėmėsi veiksmų šiai bičių žūties krizei įveikti.

„2011- ųjų lapkritį Europos Parlamentas balsavo ir priėmė sprendimą imtis aktyvių veiksmų siekiant išsaugoti Europos bites – paskirtas finansavimas įvairiems tyrimams, sugriežtintos pesticidų žymėjimo taisyklės, netgi vaistų kompanijos skatinamos kurti medikamentus bičių ligoms gydyti. Europos sąjunga šiuo metu steigia 11 universitetų sąjungą. Jie tirs bičių žūties priežastis bei galimybes mažinti jas apnikusių ligų ir parazitų mastą. Šis projektas sutrumpintai vadinamas „Bičių dokumentu“.

Bičių žūtys Europai graso dideliais nuostoliais. Ir ne tik todėl, kad čia kasmet sukuriama po 200 tūkstančių tonų medaus – net 84 augalų rūšys priklauso nuo šių vabzdžių, nes yra jų apdulkinamos. Tai reiškia, jog bičių nykimas gali turėti didelės įtakos net trims ketvirtdaliams Europos žemyno maisto produktų.

Apskritai vabzdžiai apdulkintojai įvertinami daugiau nei 14 milijardų eurų suma (arti 50 -ies milijardų litų) pagal naudą visam žemyno žemės ūkiui.

2011-aisiais po truputį ėmė aiškėti masinių bičių mirčių priežastys. Užsikrėtę tam tikru parazitu jos tapdavo neatsparios net mažiems pesticidų kiekiams – taigi šios dvi priežastys kartu išguldė ištisas darbščiųjų kolonijas.

Bičių augintojų asociacijos sekretorė bei bitininkė Jane Moseley teigė dažnai tikrinanti korius dėl parazitų ar kokių nors ligų požymių.

„Yra tiek daug grėsmių – turime nuolat stebėti daugybę faktorių. Bitininkai šiuo metu yra tarsi nuolatinio pavojaus zonoje“, - teigė J. Moseley.