Kovo 10-ąją buvo minima 40-ies paukščių diena. Mūsų protėviai tikėjo, kad tą dieną į tėviškę jau buvo grįžę keturios dešimtys sparnuotųjų. Anuomet paukščiai turėjo didžiulę simbolinę reikšmę, kuri laikui bėgant nunyko, bet tikrai nepradingo. Net ir XXI a. toliau ausylai klausome, ar dar negirdėti gegutės, ar dar neparskrido gandrai.

Paukščių padėtis – išskirtinė

Lietuviai nėra išskirtiniai. Visos tautos kurios gyveno natūralų, laukinį, ūkininkišką gyvenimą vertina ir paukščius. Anuomet paukščiai buvo savotiškas kalendorius. Metų laiką buvo galima nustatyti tik iš dangaus kūnų padėties ir gamtos, tuo pačiu ir paukščių, elgesio.

„Dar Senovės Romoje gyveno žyniai, kurie specializavosi paukščių stebėjime. Pagal jų elgesį jie ne tik spręsdavo ūkiškus reikalus, bet ir spėdavo žmonių ar valstybių likimus“, - GRYNAS.lt pasakojo etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. Pasak jo, mūsų kaimynų latvių, lenkų, rusų mitologinis pasaulio suvokimas mažai tesiskiria nuo mūsiškio: „Latvijoje nerastumėte nieko, ko nėra pas mus. Gal tik pas juos daugiau pasakojimų apie paukščių ryšius su Dievu. Slavai turi kiek daugiau skirtumų, bet jie nėra kardinalūs. Baltai ir slavai visad gyveno vienas šalia kito, todėl maišėsi ir mūsų kultūros“. Nežymūs skirtumai galėjo atsirasti dėl religinių skirtumų: rusų žemėse krikščionybė paplito 400, o Latvijoje 200 metų ankščiau nei Lietuvoje.

Pasirodo mūsų ainiams svarbiausias paukščių stebėjimo laikas buvo pavasaris ir ruduo. Vasarą ir žiemą gamta nusistovi ir nesikeičia, o štai pavasarį ir rudenį ji vietoje nebestovi ir reikia išmokti skaityti „gamtos knygą“, kad galėtum prisitaikyti ir išgyventi. „Visų svarbiausias yra pavasaris. Būtent šiuo metu buvo sprendžiama kokie bus ateinantys metai, kada baigsis šalnos, kada sėti ir sodinti, ir ar nesitikėti šeimos pagausėjimo jaunos poros troboje jei apie šią ratą prasuko gandras?“, – šypteli J. Vaiškūnas. Paukščiai ir augalai žmogui yra du fundamentalūs indikatoriai apie tai, kas vyksta aplink jį.

Žmogaus gyvenimas anuomet buvo kitoks. Gamtoje ir su gamta gyvenęs žmogus viską mitologizuodavo: pasaulį, gamtos reiškinius, įvairius nutikimus. Kiekvienam būdingos būties problemos buvo sprendžiamos gamtos pagalba. Tik vėliau, susikūrus civilizacijai, būties problemoms spręsti mes susigalvojome abstrakčias, dirbtines sąvokas.

„Kitados gamtos įvykiai ilgainiui tapo gyvenimiškų įvykių simboliais: gegutes mes siejam su likimu ir turtu, gandrus su nauja gyvybe, mirtimi ir t.t. Senovės žmogui paukščiai išskrisdavo ne į Afriką, Pietus, o į dausas, pas Dievą! Dėl to ir atsirado Paukščių tako pavadinimas. Įdomu tai, kad kitos tautos mūsų galaktikai davė pavadinimus susijusius su pienu, o ne paukščiais. Paukščių buvo prašoma palengvinti mirtingųjų dalią, užtarti vienu ar kitu klausimu“, - teigė etnokosmologas.

Praeities simboliai neišnyko

Šiandien, net tris mėnesius mes vadiname paukščių vardais: kovas, balandis ir gegužė. Svarbu tai, kad visi trys - pavasario mėnesiai. Gegužės pavadinimas kilęs nuo gegutės, o kovo pavadinimas, kaip mano etnokosmologas J. Vaiškūnas, galėjo kilti nuo žodžių kovos ir kovarnių, kurie pasirodydavo mūšio metu. Kovas – pavasario pradžia. Jei žiema būdavo sunki, lietuviai tokiu metu ruošdavosi į karo žygius palengvinti sau dalią, o mūšio metu pasirodę kovarniai dažnai reikšdavo blogą ženklą, mirtį.

„Galbūt ir dabartiniame gyvenime kovo, kaip kovos mėnesio supratimas yra tebeišlikęs. Pasižiūrėkite kokios kovos dabar vyksta valdžioje? Tai nėra vien sutapimas. Lietuviai pavasarį tampa veržlesni, ryžtingesni, agresyvesni, todėl ir pradeda kovoti“, - rimtu veidu pasakojo J. Vaiškūnas.

Bene visi žino, kad pavasarį kišenėje reikia nešiotis monetų, o išgirdus gegutę šiuos kratyti ar patuksenti į medį. Mūsų protėviai gegutei priskirdavo ir daugiau reikšmių: jaunos merginos skaičiuodavo pirmosios užgirstos gegutės kūkavimus ir pagal tai spręsdavo kada ištekės, senoliams tas skaičius reikšdavo, kad po tiek metų jie mirs, kaliniai vildavosi, kad gegutė ilgai nekukuos... Skirtingų profesijų ir gyvenimo būdo žmonės skirtingai sureikšmindavo tuos pačius įvykius. Nebūdavo vieno universalaus paaiškinimo. Tik šiais laikais visi nunyko, liko tik gegutės nešamo turto troškimas.

Kitas pavyzdys: paukštis atsitrenkė į langą. „Tokio įvykio dažnas lietuvis vis dar nepaleidžia iš galvos. Iš karto puolama galvoti ką tai galėtų reikšti, iš kurios pusės tikėtis nelaimės. Persvarstoma dabartis. O juk diena galėjo būti niekuo neypatinga! Tam ir buvo sugalvoti simboliai, kurie skatina sustoti, neskubėti, pergalvoti savo situaciją, įvertinti kur ir kas esi. Pirmiausia tai labai sveika ir psichologiškai“, - svarsto J. Vaiškūnas.

Ankščiau sakydavo, kad pamačius gandrą reikia persiversti kūlio. Tai neva žymėdavo metų laikų ir žmogaus gyvenimo kaitą. Žmogus persiversdamas vaizduodavo, kad įeina į naują etapą, prasideda naujas laikotarpis, jis pats atsinaujina.

„Juk kiekvienas nori atsinaujinti, pradėti kažką iš pradžių, imtis darbų kuriuos seniai atidėliojo ir t.t.“, - sako etnokosmologas J. Vaiškūnas. Sugrįžus gandrams, keisdavosi ir lietuvio buitis: buvo pradedami valgyti pavakariai. Kai išskrisdavo, nebegaudavo ir vėlai valgomo maisto. „Žmogus buvo pripratęs gyventi su gamta. Kėlėsi ir ėjo miegoti su Saule.

Šiuolaikinis žmogus panaikino šią priklausomybę išradęs dirbtinę šviesą, dabar turime galimybę vienodai dirbti dieną ir naktį“, - dėsto vyras. Dėl to pasikeitė gamtos pajautimas, bet pagerėjo darbo efektyvumas. Kita vertus, pradėjus nebeklausyti natūralaus žmogaus kūno ritmo neišvengta ir psichologinių problemų, streso „kiekio“ didėjimo.

J. Vaiškūnas pasakojo, kad paukščių simbolika jo šeimai nesvetima. Kai jo brolis tarnavo sovietinėje kariuomenėje mama pasakojusi, kad vieną dieną išėjusi į lauką pamatę kukuojančią gegutę. „Paprastai kukuojančių gegučių mes nematome, bet jei tokią pamatytumėte – tai tikrai rimtas simbolis į kurį neverta numoti ranka“, - pasakojo vyras. Negano to, gegutė tupėjusi ant seno, nudžiuvusio medžio. Pasak pašnekovo, toks vaizdinys jau tarsi primena paveikslą. Mama kankinosi, laukė blogų žinių ir šeimos nelaimei, atkeliavo žinia, kad brolis tragiškai žuvo atlikdamas tarnybą...

Etnokosmologas paragino pernelyg greitai nenusigręžti nuo amžių tėkmėje suformuotų kultūrinių reiškinių ir bent akimirkai stabtelėti pamačius ypatingą gamtos ženklą.