Receptai per šimtus metų kardinaliai nesikeitė, tik juos papildė naujai atrasti ingredientai ir gaminimo būdai. Lietuviško prekybos tinklo „Maximos“ maisto gamybos ekspertas Aidas Poleninas teigia, kad šiais laikais tokią puotą, kuri buvo Mindaugo karūnavimo metu, suruošti gali kiekvienas.

Tuo metu mėsa maisto grandinėje užėmė aukščiausią vietą, tad natūralu, kad kasdienis mėsos valgymas buvo aukščiausių socialinių sluoksnių žmonių privilegija.

„Pirmasis ir, deja, vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas buvo karūnuotas 1253 metais. Apie to meto, XIII amžiaus, Lietuvoje vykusias puotas rašytinių ar ikonografinių šaltinių nėra išlikę, tačiau archeologiniai ir kiti tyrimai gali padėti atskleisti „materialiąją“ puotos dalį: kokie produktai naudoti maisto gaminimui, kokiuose induose jie buvo pateikiami, tačiau jie neleidžia suprasti, kokiais skoniais mėgavosi Mindaugo karūnavimo puotoje dalyvavę žmonės“, – atskleidžia Lietuvos gastronominio paveldo tyrinėtojas Rimvydas Laužikas.

Pasak R. Laužiko, bandant nustatyti, kuo maitinosi puotos dalyviai, reikia remtis vėlesnių laikų – XIV-XV amžių šaltiniais bei ieškoti analogijų Europoje. „XIII amžiaus Europos kulinarinė tradicija bene geriausiai pažįstama iš vienos seniausių Europoje kulinarijos knygų – prancūziškos, XIII-XIV amžių sandūra datuojamos „Enseignements qui enseingnent a apareillier toutes manieres de viandes“. Tuo metu mėsa maisto grandinėje užėmė aukščiausią vietą, tad natūralu, kad kasdienis mėsos valgymas buvo aukščiausių socialinių sluoksnių žmonių privilegija, o gotikinė puota pasižymėjo persivalgymu ir mėsos patiekalų gausa“, – teigia mokslininkas. Pasak jo, puotos metu maistas buvo tiekiamas nesupjaustytas, didžiuliuose dubenyse, skirtingas ant skirtingų stalų: geriausias prie valdovo ir garbingiausių svečių stalo, o prasčiausias – ant toliausiai nuo valdovo esančio stalo.

Rimvydas Laužikas teigia, kad per Karaliaus Mindaugo puotą ant stalo buvę valgiai buvo labai panašūs į mūsų tėvų ir senelių vaikystės stalą.

„Šiais laikais pasiruošti puotai yra daug lengviau ir paprasčiau nei anuomet – viską reikėdavo daryti savomis rankomis, o dabar viską galima nusipirkti – tiek patiekalus jau paruošus gaminti, tiek jau paruoštus gaminius“, – sako maisto gamybos ekspertas. Vis dėl to, jeigu šventinę dieną norisi paragauti to, kas tuo metu buvo populiaru, A. Poleninas rekomenduoja išbandyti originalius receptus iš knygos „Didžioji virėja“ ar pagaminti šiuolaikiškesnius, tačiau ne ką prastesnius patiekalus.

Kepta aviena*

Receptas: Paimti užpakalinę koją, bet ne anksčiau, kaip prieš tris dienas pjauto gyvulio, kelioms valandoms užmerkti šaltame vandenyje. Išėmus gerai nuplauti, ištrinti druska, padėti į keptuvę riebia puse į viršų ir pastatyti į karštą krosnį. Įpilti kelis šaukštus vandens. Jei aviena neriebi, tai patepti viršų šaukštu sviesto. Kai apraus, dažnai laistyti sunka, kurioj kepa. Pradurti kelis kartus šakute giliai, kad ir vidurys gerai iškeptų. Kepti apie 2 valandas. Jei nuvirs sunka, papildyti vandeniu. Paskutinį kartą palaisčius, pabarstyti sausainiais (red. past. malti džiūvėsiai). Kai bus gatavas kepsnys, išimti, padėti ant stalo 10 min., kad atauštų.

Pasak Aido Polenino, šventiškam stalui šiais laikais labiau tinka jautienos patiekalai, šventiškai jautieną paruošite grilyje kepdami sausai brandintos jautienos kepsnius. „Mūsų asortimente galite rasti įvairių sausai brandintų jautienos gaminių, kurie lentynoje ar pakabinti vienodoje temperatūroje buvo brandinami 28-50 parų. Taip brandinama mėsa gauna deguonies ir nerenka skysčių, todėl praranda nuo 10 iki 40 procentų savo svorio. Brandintos jautienos kepsnius pakaks įtrinti prieskoniais ir iškart kepti grilyje. Jeigu norisi žalio kepsnio, užteks jį kepti 6 minutes, jeigu norisi vidutiniškai iškepusio – 8 minutes, o jautienos kepsnys bus visiškai iškepęs po 10 minučių“, – patarimais dalinasi A. Poleninas. Pasak jo, patiekalas bus dar šventiškesnis jei jį patieksite su padažu bei grilyje keptomis daržovėmis, kurių anuomet dar nebuvo.

Virta stūriena (XIX amžiaus receptas)*

Receptas: paimti  3 svarus stūrienos, apiplikyti, išmazgoti, nuimti odą, sudėti į šaltą vandenį su šaknimis, pipirais, lauro lapu, svogūnais. Uždengus virti apie valandą, nuimti putas. Išvirus padėti į pusdubenį, apdėti virtomis daržovėmis, užpilti padažu: ar saldžiai rūgščiu, ar garstyčių, ar totorišku, ar sviestu su sausainiais.

„Šiomis dienomis recepte minimas sturys vadinamas eršketu. Norint pasigaminti žuvies, nebūtina vykti žvejoti ir tikėtis pagauti būtent tokią žuvį – ją galite įsigyti mūsų didžiausio formato parduotuvėse, o paprašius, meistrai žuvį iš karto išvalys, jums tereikės pasirūpinti jos pagaminimu. Šiais laikais žuvis dažniau kepama, nei verdama. Eršketą tikrai šventiškai paruošite, jeigu jį jau išvalytą kepsite grilyje. Eršketą dar kartą nuplaukite ir gerai nusausinkite, ištrinkite druska ir pipirais. Į eršketo vidų įdekite keletą citrinos griežinėlių, česnako skiltelių, šviežių prieskoninių žolelių – rozmarino šakelių, krapų. Eršketas grilyje iškeps maždaug per 20-30 minučių, jo vidinė temperatūra turėtų siekti 63°C. Iškepusį eršketą apliekite citrinų sultimis ir lydytu sviestu“, – receptu dalinasi A. Poleninas.

*Originalūs receptai iš knygos „Didžioji virėja“ (versta iš carinės Rusijos leidimo, o šis – iš Prancūzų), 1936 m. 1861 metais Sankt Peterburge pasirodė viena pamatinių XIX amžiaus – XX amžiaus pradžios Rusijos kulinarinių knygų, Jelenos Molochovec „Подарок молодым хозяйкам или средство к уменьшению расходов в домашнем хозяйстве“.