Vos pasakius žodį „sakura“, daugeliui jis asocijuojasi su Japonija. Sakuros – greitai populiarėja visame pasaulyje. Išpopuliarintos filmų ir knygų, jos jau pasiekė ir lietuvių sodus. Ar žinojote, kad sakuros gana nelepūs medžiai ir užsiauginti juos gali bet kas, turintis daug noro?

Nuo ko pradėti?

Pirmiausia reikia išsirinkti sakuros rūšį. Mūsų žiemos būna gana šaltos, tad reiktų rinktis tokią, kuri būtų atspari kuo didesniems šalčiams. Didesnė dalis rūšių gali iškęsti iki -26 laipsnių šaltį, bet Lietuvoje kartais būna ir dar šalčiau. Kelios šaltesnės žiemos ir sakura pavasarį jums žydės labai negausiai, o kartais augalas ir visai žus.

Žinomas sodininkas Kęstutis Ptakauskas jau daug metų augina bonsai ir sakuras. Savo sode jis turi daug rūšių sakurų ir tikrina, kuri geriausiai tinka mūsų klimatui. Sodininkas vienareikšmiškai tvirtina, kad geriausiai rinktis Prunus Sergenti. „Ši rūšis gali atlaikyti iki -34 laipsnių šaltį. Tai pati tinkamiausia sakuros rūšis Lietuvos klimatui. Augdama mūsų šalies sąlygomis ji ne tik išgyvens, bet ir atrodys gražiausiai, kadangi labai gausiai žydi“, - GRYNAS.lt pasakojo K. Ptakauskas.

P. Sergenti mezga mažas vyšnaites, kurios padės į sodą prišaukti ir įvairių paukščių. Beje, nors vyšnaites valgyti galima ir žmogui, tačiau jos labai mažos ir maistine prasme nevertingos. „Geriau jas palikti paukščiams“, - garsiai mastė K. Ptakauskas. Be to, ši rūšis gana anksti pradeda keisti ir lapų spalvą: lapai tampa raudoni, tamsios bordo spalvos. Taigi, Prunus Sergenti geriausiai parodys metų laikų kaitą: labai anksti pražysta, vasarą į sodą prišaukia paukščius, o rudenį anksti pakeičia spalvą ir praneša apie artėjančią žiemą.

Prunus Sergenti paprastai gyvuoja apie 50 - 80 metų, nors K. Ptakauskui Japonijoje teko matyti ir daug senesnių. „Viena kita „stelmužė“ tarp visų augalų pasitaiko“, - šypsosi jis.

Sakuros nėra lepios ir augintis jas paprasta. Kaip ir kiekvienas augalas ji mėgsta derlingą dirvą, tad jei tik jūsų žemėje tokia - išauginsite jas nesunkiai. Prastesnės žemės savininkai gali nenusiminti – sakuros pas juos taip pat išaugs, tiesiog šiek tiek mažiau žydės. Sodinant sakurą į mažesnio derlingumo žemę, nepatingėkite iškasti platesnę duobę ir pripilkite į ją geros dirbamos žemės arba kokybiško komposto. K. Ptakausko teigimu, jas išauginsite net ir žvyringoje žemėje. Taisyklės tos pačios – platesnė duobė ir papildomas geros žemės ar komposto sluoksnis. Molingą dirvą galima pamaišyti su žvyru, duobės dugne visad galime dėti drenažą. „Smagu ir tai, kad sakuros atsparios taršai, todėl labai gerai auga mieste. Turbūt nevienas vilnietis jau buvo pasigėrėti sakuromis ant Neries kranto“, - kalbėjo pašnekovas.

Genėjimas

Kaip ir visus medžius, taip ir sakuras, reikia genėti. Geriausiai tai daryti pavasarį arba rudenį, nors augalas jums padėkos, jei tai darysite du kartus per metus. „Esu įsitikinęs, kad genėti reikia visada. Pas mus, lietuvius, dar ne visada yra toks įprotis. Būna, matai, prie gatvių prisodina medžių, vėliau neprižiūri. Tad, kai šis užauga, pjauna visą medį ir sodiną naują medelį. O juk galėjo genėti ir medis gyvuotų daug ilgiau ir atrodytų daug geriau“, - įsitikinęs bonsai ir sakuras auginantis sodininkas. Pašnekovas neneigia, kad ir negenimas medis yra gražus. Neapgenėtas būna toks, kokį jį išaugino pati gamta, bet teisingai genamas medis gyvuos ilgiau, atrodys sveikesnis, turės deramą formą sodo kontekste.

Genant – svarbiausia nebijoti. Daugelis pradedančiųjų bijo sužaloti medį, bet nereikėtų pernelyg pergyventi. „Lapuočius auginti tikrai paprasta. Kad ir kaip nupjautumėte, šakos vistiek ataugs“, - jaunuosius sodininkus drąsina K. Ptaukauskas. Jis ragina nebijoti eksperimentuoti ir stebėti kaip augs šakos po vieno nukarpymo, ar kaip keisis medžio forma nuo kito. Tik nuoširdžiai besimokant galima išmokti tobulai genėti.

Vertėtų nepamiršti, kad genint nupjovus stambesnes šakas, kai susidaro stambesnės žaizdos, neprošal yra jas patepti sodo tepalu. Mažesnės žaizdelės užgis ir be žmogaus pagalbos.

Medžiai tautybės neturi

Sakuros turi didelę reikšmę japonų pasaulėjautai. Ten, kasmet daug žmonių keliauja į sakurų parkus stebėti sprogusių žiedų. „Žmonės pratę stebėti gamtą, susilieti su ja, stebint raminti savo mintis, ieškoti vidinės ramybės“, - apie savo įspūdžius Japonijoje pasakojo K. Ptakauskas. Vyras apgailestavo, kad Lietuvoje dar nėra labai įprasta stebėti gamtos pokyčius: „O kaip pas mus? Mes visur skubame, einame pro šalį, žvilgtelim sekundei ir viskas. Geriau jau prisėstume, pagalvotume, apmąstytume“.

Į klausimą, ar nemano, kad japoniškų medžių sodinimas ir puoselėjimas kenkia lietuviškumui, kad, neva, nutraukiami saitai su lietuviui įprastais medžiais pašnekovas atsakė, kad nesupranta tokio siauro požiūrio. Lietuviams reiktų peržengti pažinimą ribojantį nacionalinį barjerą ir atsisakyti požiūrio „savas – svetimas“: „Na kaip medis gali būti japoniškas, lietuviškas ar vokiškas? Medis yra medis. Tai gamta. Kaip ją galima „nacionalizuoti“? Juk visi mums įprasti medžiai iš kažkur atkeliavo, jie gi „negimė“ čia?“, - savo mintis dėsto jis.

Svarbiausia yra bendražmogiški dalykai: „bet kokios tautybės žmogus, po žiemos – tamsiojo periodo – išeina iš tos depresinės būsenos ir pamato žydintį medį! Juk jei pražysta žibutė, iš karto bėgam į miškus jų pasižiūrėti. Taip jau nutiko, kad sakuros išpopuliarėjo, bet čia nieko blogo. Vadinasi žmonės ieško artumo su gamta. Jeigu jums malonesni kiti medžiai, tai sodinkite juos, nes svarbiausia yra ryšys su gamta. Nesvarbu kokiais būdais ar per kokius medžius jį surastumėte“.