Įprastai plojimai (ar net džiaugsmingi šūksniai) pasigirsdavo tik po sudėtingo nusileidimo, kuomet lėktuvą akivaizdžiai blaškė vėjas. Žmonės dažnai plodavo ir po sėkmingo avarinio nusileidimo, tačiau dabar, regis, nusileidimo aplinkybės nebėra tokios svarbios –- lėktuve vis tiek atsiras žmonių, kurie paplos nusileidusiam lėktuvui.

Kiti netruks pastebėti, kad plojimas tuo metu yra keistas ar net kvailas elgesys. Kodėl žmonės ploja? Juk pilotų kabina yra atskirta nuo keleivių, o ir pats nusileidimas nėra kuo nors ypatinga procedūra. Ką apie tai sako patys pilotai? Kokiose vietose žmonės ploja dažniausiai?

Pilotas šį įprotį lygina su plojimu prekybos centro kasininkei, kai ji tvarkingai nuskenuoja visas prekes ir pateikia mokėtiną sumą.

Iš tikrųjų, pilotų kabina yra atskirta storomis neperšaunamomis durimis, kurios šiek tiek slopina garsą. Tačiau plojimus, jei jie pakankamai garsūs, jie kai kuriais atvejais išgirsti šiek tiek gali. Tai priklauso nuo plojančių žmonių skaičiaus, nusileidimo tako ilgio ir laiko, kada žmonės pasirenka paploti.

Jei ploja tik keli lėktuvo keleiviai, pilotai jų girdėti negali – kabina per gerai izoliuota. Nieko nesigirdi ir tada, kai lėktuvo varikliai kelia didelį triukšmą. Pavyzdžiui, kai nusileidimo takas yra gana trumpas ir pilotams tenka įjungti atbulinę trauką, kad lėktuvas sustotų greičiau, triukšmas yra toks didelis, jog jie nieko girdėti negali. Galiausiai, nusileidimo metu jie susikoncentruoja į darbą, todėl tarsi atsijungia nuo išorinio pasaulio. Dėl šių priežasčių didžiausia tikimybė pilotui išgirsti keleivių plojimus yra tuomet, kai lėktuvas atrieda į numatytą vietą ir sustoja išleisti keleivių.

O ką pilotai galvoja apie šį keistą įprotį? „Youtube“ kanalas „Captain Joe“, kurį kuria oro linijų pilotas, atskleidė, kad pilotai yra dėkingi už bet kokį keleivių dėkingumą jų darbui. Visgi, pilotas šį įprotį lygina su plojimu prekybos centro kasininkei, kai ji tvarkingai nuskenuoja visas prekes ir pateikia mokėtiną sumą. Tokie palyginimai jau seniai kuriami pašiepti plojančiuosius, tačiau šie atsakytų, kad kasininkei savo gyvybės nepatikėjo ir niekam jų plojimas netrukdo. Autobusų vairuotojai, traukinių mašinistai ir kiti transporto priemonių valdytojai jų akyse plojimų nenusipelnė tik dėl to, kad tokia tradicija nesusiformavo.

Pilotams šie plojimai gal ir netrukdo, nes jie jų negirdi, o štai skrydžių palydovams jie nepatinka. Kara Mulder, ilgą patirtį sukaupusi skrydžių palydovė, atskleidė, kad daugelį ją ir daugelį jos kolegų plojimai erzina. Nors plojama ne po kiekvieno sėkmingo nusileidimo, kaskart išgirdusi plojimus lėktuve K. Mulder turi sau mintyse kartoti, kad viskas gerai. Ji taip pat nemano, kad taip pilotui išreiškiamas dėkingumas – veikiau žmonės ploja patys sau.

Tai negi plojama visur? Dauguma mūsiškių keliautojų pasakytų, kad plojama visose Europos šalyse. Tuo tarpu skrydžių palydovai pastebi, kad viskas labai priklauso nuo vietos, kurioje leidžiasi lėktuvas. Jei tupiama Niujorke, į kurį dažniau skrendama darbo reikalais, lėktuve plojimų nesigirdi. O štai Las Vegase plojimai būna ir labai audringi. Daugiau plojama ir buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, kai kuriose Pietų Amerikos valstybėse. O štai skandinavai ploti nėra linkę.

Taip pat pastebima, kad dažniausiai ploja tų šalių žmonės, kurie skraido nedažnai. Ir tai labai erzina keliautojus – jiems tūpimas ir kilimas jau yra normali procedūra, kurios nereikia palydėti aplodismentais.