Šiurpą keliantys "apsireiškimai" kelia klausimą: ar vaikai tikrai gali matyti vaiduoklius? Ar jie tiesiog jautresni tam, kas sunkiai paaiškinama?

Tėvai dalijosi panašiais pasakojimais, kai vaikai sėdėdavo įsistebeiliję į lubas, koridorių, kambario sieną, paskui išsigąsdavo ir imdavo verkti.

Teksaso universiteto psichologijos profesorė Jacqueline Woolley savo tyrimuose daugiausia dėmesio skyrė vaikų gebėjimui atskirti fantaziją nuo tikrovės.

Ji įsitikinusi, kad daugelis pranešimų apie vaiduoklių stebėjimus yra kultūrinės įtakos rezultatas, ir teigė, kad jei namuose kalbama apie dvasias, toks vaikas jas bus linkęs pamatyti labiau negu tas, kurio namuose apie dvasias apskritai nekalbama.

"Jei gruodžio 23 d. paklausite vaiko, ar jis tiki Kalėdų Seneliu, žinoma, išgirsite teigiamą atsakymą", – pastebėjo psichologė.

Tas pats ir kalbant apie Heloviną, ar net siaubo filmus.

Jei Helovinas šeimoje švenčiamas arba mėgstama žiūrėti siaubo filmus, vaikas bus linkęs susieti, kad vaiduokliai, kaip ir Kalėdų Senelis – tikri, o ne išgalvoti.

Tačiau pasakyti vaikui, kad vaiduokliai neegzistuoja nebūtų pats geriausias nuraminimas. Kadangi vaikas dažniausiai pats suvokia, kad jo matomas "vaiduoklis" nėra fiziškai realus, taip pat žino, kad po jo lova nieko nėra.

Jis esą junta stiprias emocijas, per kurias pasireiškia sunkiai valdomas nerimas. Tad J.Woolley siūlė ieškoti būdų, padėsiančių nerimą suvaldyti.

Pavyzdžiui, jei vaikas išsigando "vaiduoklio", reikėtų paprašyti, kad jis detaliai apibūdintų jo figūrą, o jei "vaiduoklis" turi siaubią keliančių bruožų – aštrius dantis – galima pasakyti, kad "vaiduoklio" dantys iškrito.

Jei laikui bėgant nerimas neatslūgs ir vaikas bijos pasilikti vienas arba jam bus sunku užmigti, patariama kreiptis į specialistus.