Išėjau į balkoną, o pro galvą tik švyst juodagalvė kregždutė – jau sugrįžo, jau lizdą lipdys. Džiugu, nes nuo seno yra žinomas posakis: "Kur kregždutė lizdelį sulipdo, tuos namus laimė aplanko." Patiesiu po lizdeliu laikraštį ar padedu padėkliuką – tegul teršia paukštukai. Beje, prabangi trąša. Mama sakydavo, kad "prie Smetonos" paukščių mėšlą net iš užsienio importuodavo. Žmones, kurie daužydavo ir taip trapius kregždučių lizdelius, apnikdavo strazdanos (matyt, todėl, kad su lizdu suduždavo ir starzdanoti mažutėliai kiaušinukai).

Ornitologas Ričardas Patapavičius patvirtino, kad kregždžių mėšlas – koncentruota azoto trąša, bet ne todėl mes vertiname šiuos mažutėlius sparnuotus gražuolius. Jie įveikia tūkstančius kilometrų, kad parskristų iš Afrikos perėti į Lietuvą. Čia langinės kregždės, įsikuriančios miestų gyvenamųjų namų balkonuose, pakraigėse ir panašiose vietose, tikisi mūsų supratimo iki užaugins savo plačiaburnius amžinai alkanus mažylius.

Šelmeninės kregždės – tai labiau kaimiškų vietovių gyventojos, savo namelius lipdančios, pavyzdžiui, tvartuose, prie lubų. Šios kregždės yra didžiausios ir spalvingiausios iš visų. Minta, kaip ir urvinės ar langinės, vabzdžiais. Per veisimąsi neperiantys paukščiai nakvoja medžiuose ar krūmuose.

Urvinės kregždės – mažiausios Lietuvoje kregždutės – įsikuria kolonijomis stačiuose upių ar karjerų pietiniuose šlaituose. Urvelius rausia abu porelės nariai. Tokie urveliai eina nuožulniai aukštyn ir todėl į juos nesirenka vanduo. Šios kregždės nuo šelmeninių skiriasi pilkai rusva spalva ir nedaug teiškirpta uodega.

Visos kregždės peri maždaug porą savaičių, o jauniklius užaugina per 16–23 dienas. Per vasarą išveda dvi vadas.