Aplinką tausojanti medžiaga

Pora šviesiai rudų šlepečių, dubenėliai, šviestuvų gaubtai ir netgi kėdė tėra keli iš kasdienės apyvokos daiktų, menininko Maurizio Montalti (Mauricijaus Montalčio) sukurtų iš įvairių grybų, įskaitant „tokius pačius kepurėtuosius grybus, kokių galit rasti išėję pasivaikščioti miške“.

36 metų M.Montalti tikisi, kad kada nors jo sukurta nauja aplinką tausojanti medžiaga galbūt pakeis sunkiai perdirbamas plastmases, gaminamas iš iškastinio kuro, kurio atsargos mažėja.

„Pradėjau dirbti su grybais prieš kelerius metus, atlikdamas dizaino praktiką“, – menininkas sakė naujienų agentūrai AFP.

Jis aiškino ieškojęs „kitokios vizijos“, kaip žmonės galėtų gauti naudos pasitelkdami „rūšis, į kurias paprastai nekreipiama dėmesio – pavyzdžiui, grybus“.

Jo naudojama žaliava – grybiena, dar žinoma kaip micelis: bespalvė organinė požeminė grybo dalis, sudaryta iš plonyčių gijų, vadinamų hifais. Pavieniai hifai plika akimi beveik neįžiūrimi, bet jų tankūs tinklai gali atrodyti kaip pūkuota masė.

Micelis – labai įdomus produktas, nes jis, pavyzdžiui, geba suskaidyti visus lapus arba visokiausius mūsų nebenaudojamus produktus.

„Micelis – labai įdomus produktas, nes jis, pavyzdžiui, geba suskaidyti visus lapus arba visokiausius mūsų nebenaudojamus produktus“, – sako Amsterdame įsikūrusio vienintelio pasaulyje mikroorganizmų muziejaus „Micropia“ techninė darbuotoja Ilja Dekker (Ilja Deker).

Užaugusi organinė medžiaga gali būti panaudota įvairiausioms reikmėms.

„Iš jos galima gaminti visokiausius daiktus, pavyzdžiui, vazas; daiktus, kuriuos galime laikyti savo namuose. Tačiau taip pat ir namams statyti – (naudoti) kaip statybinę medžiagą“, – tvirtina I.Dekker.

Interaktyvusis muziejus „Micropia“, įsikūręs šalia Amsterdamo zoologijos sodo „Artis“, yra įrengęs nedidelę nuolatinę M.Montalti kūrinių ekspoziciją, pabrėžiančią šios įstaigos misiją – šviesti visuomenę apie mikroorganizmų teikiamą naudą.

„Sukepinti grybai“

Italas naudoja „augimo dizainą“ – jis leidžia savo kūriniams natūraliai užaugti ir jų neformuoja, nepjausto ir neraižo.

Formose, pagamintose iš medžio, molio, plastiko arba gipso, įveistas grybas paliekamas misti organine medžiaga, pavyzdžiui, pjuvenomis, šiaudais, šienu arba linų pluoštu.

„Jie minta šia augaline medžiaga ir ją ardydami taip pat išaugina savo mikroskopines gijas. Jie suformuoja glaudžiai persipynusį gijų tinklą, veikiantį tarsi klijai. Galima sakyti, kad tai yra natūralūs klijai“, – aiškino M.Montalti.

Kažkuriuo metu šis procesas turi būti sustabdytas, nes kitaip rajūs grybai toliau augtų ir imtųsi doroti kitokias organines medžiagas.

Todėl formos su užaugusia grybiena įkišamos į krosnį ir palaikomos nedidelėje kaitroje, kad grybai žūtų.

Tokiu būdu grybiena „visiškai deaktyvuojama“ ir lieka tik „inertinė medžiaga – bet visiškai natūrali ir visiškai kompostuojama“, pridūrė menininkas.

Tokiu būdu per 10 dienų buvo užauginta smėlio spalvos vaza, o balkšvą kėdę nelygiu paviršiumi užauginti užtruko 20 dienų.

„Kiekvienas toks daiktas yra unikalus“, – pabrėžė M.Montalti. Pasak jo, kiekvieno objekto išvaizdą, spalvą ir tekstūrą lemia naudojamo grybo rūšis, organinės medžiagos šaltinis ir auginimo sąlygos.

Laukia didi ateitis

Vos pradėjęs savo tyrimus M.Montalti ieškojo galimybių panaudoti grybus įvairioms medžiagoms ardyti ir praktiškai pritaikyti šį procesą – pavyzdžiui, sprendžiant atliekų perdirbimo problemas.

Tačiau kartą jis atkreipė dėmesį į šio proceso metu susidarančią naują medžiagą ir pagalvojo, kad ją taip pat būtų galima pritaikyti.

Nelygu koks grybas naudojamas, iš grybienos gaunama medžiaga gali būti kieta arba elastinga, sugerianti vandenį, trapi arba atspari karščiui.

Dabar į jo darbus dėmesį atkreipė avalynės pramonė, ieškanti pakaitalų, pavyzdžiui, tradicinei gumai. Be to, svarstomos galimybės gaminti medžiagas, savo savybėmis panašias į įprastą odą, bet „nereikalaujančias nieko žudyti“.

„Ekologinis aspektas ir ekologinė atsakomybė – itin svarbūs“ visam šiam projektui, sakė M.Montalti.

Dizaineris prognozuoja, kad šios srities laukia didi ateitis.

„Numatau, kad per ateinančius 10–20 metų tokios medžiagos darys didelį poveikį mūsų gyvenimo būdui“, – sakė jis.