Vien tik nusigauti iki mokslininko tirtos gyvenvietės yra labai sudėtinga: nuo Vilniaus iki Sankt Peterburgo reikia važiuoti traukiniu, iš ten – lėktuvu skristi iki Irkutsko, iš jo skristi iki Čitos. Nuo Čitos su UAZ mikroautobusu reikia važiuoti asfaltuotu keliu, po to – neasfaltuotu keliu, vėliau prasideda kelionė bekele. Iki artimiausio kaimo su specialia technika reikia keltis per upes, po to su perdarytu tanku reikia keliauti iki kito kaimo. Galiausiai iki elnių augintojų stovyklos reikia keliauti elnių transportu, pasakojo mokslininkas.

Pasak D. Brandišausko, kelionės trukmė priklauso nuo įvairių sąlygų – pavyzdžiui, perdaryto tanko, be kurio neįmanoma keliauti toliau, kartais laukti tenka ir porą savaičių. Mokslininkas su Sibiro oročėnais gyveno 17 mėnesių. Nors temperatūra čia svyruoja nuo 45 laipsnių karščio vasarą iki 60 laipsnių šalčio žiemą, jis gyveno brezentinėje palapinėje.

Elnių augintojai, pas kuriuos taip sudėtingai keliauja mokslininkas, negyvena visiškoje praeityje – jiems pažįstamos ir šiuolaikinės technologijos, tačiau jie verčiasi ir tradiciniais savo amatais – elnių auginimu, medžiokle. Nepamiršti ir senoviniai ritualai.

Sibiro oročėnų gyvenimo akimirkas galima išvysti VU Centriniuose rūmuose eksponuojamoje parodoje.

Daugiau apie tai žiūrėkite reportaže.