Pasak istorikų, XVIII a. prieš Kristų senovės Babilone sukurtame Hamurabio kodekse buvo nurodyta, kad moterims žynėms griežtai draudžiama net įeiti į vyno parduotuvę, o tapti tokios parduotuvės savininkėmis būtų lygu nusikaltimui.

Senovės Romoje egzistavo įsakymas, draudžiantis moterims bet kokio alkoholio vartojimą. Kartu su šiuo įsakymu buvo uždrausta ir moterų neištikimybė.

Vakarų kultūroje vyravo nuostata, kad alkoholis skatina moterų geismą, tad jeigu moteris būna neblaivi, toks jos elgesys iš dalies laikomas pateisinimu prieš ją panaudotai seksualinei prievartai.

Net ir tolimoje Australijoje būta apribojimų moterims, gaminančioms ar vartojančioms alkoholį. Viename šios šalies miestų iki 1970-ųjų buvo draudžiama moterims tiekti alkoholį baruose.

Nepaisant to, moterų indėlis, paskatinęs vystytis alkoholio pramonę, per visą istorijos laikotarpį buvo išties nemenkas.

XII a. vokiečių abatė Hildegard iš Bingeno buvo pirmoji moksliškai aprašiusi apynių, kaip konservanto, naudojimą aluje. Tai laikoma didžiuliu to meto atradimu.

Ji rašė, kad apyniai neleidžia aluje daugintis bakterijoms, o tai reiškė, kad alus ilgiau išliks šviežias.

Taip atsirado galimybė gėrimą eksportuoti į kitas šalis, būtent todėl alaus pramonė pamažu ėmė plėstis.

Su šampano atsiradimo istorija irgi siejama moteris. Barbe-Nicole Clicquot – prancūzė, iki šiol vadinama putojančių gėrimų didžiąja dama, ji buvo 20-metė našlė, kai perėmė savo vyro verslą.

Istorikai išskyrė dvi svarbias datas – 1810 m. B.N.Clicquot sukūrė pirmąjį žinomą senovinį šampaną, 1816 m. išrado specialų prietaisą, skirtą šampanui nuskaidrinti.

Maždaug tuo pat metu kitoje pasaulio pusėje, Japonijoje Tatsuuma Kiyo išrado tradicinį japonų alkoholinį gėrimą – sakę.

Tai – tik lašelis istorijos, atskleidžiantis ypatingą moterų vaidmenį. Nors daugelį laimėjimų šioje srityje iki šiol prisiima vyrai.