Pereiti į pagrindinį turinį

Odė vartojimui: trečdalį maisto perkame tam, kad išmestume

2013-11-18 08:56
Odė vartojimui: trečdalį maisto perkame tam, kad išmestume
Odė vartojimui: trečdalį maisto perkame tam, kad išmestume / Shutterstock nuotr.

Kai tenka kalbėti apie daugumai žinomus dalykus, jaučiuosi keistai. Vos pasakius pirmą sakinį, kai kurie jau šaukia „žinome, žinome!“ Ir pabandyk tuomet suprasti, ar tikrai tema tiek nuvalkiota, kad jau nėra, kuo ją papildyti, ar tiesiog mes tenkinamės tuo, ką mums įteigė mokykloje.

Apie perteklinį vartojimą, neracionalų išteklių naudojimą ar perprodukciją rašyta jau tiek, kad daugelis mūsų vidury nakties pakelti atsakytume, kad šiuolaikinis pasaulis naudoja gerokai daugiau išteklių, nei jam reikia, o neracionalus vartojimas skatina vis didesnę gamybą, kurį ankščiau ar vėliau virsta neišvengiama perprodukcijos krize. Ir tai, kas buvo pagaminta ilgam, atgula įmonių sandėliuose arba keliauja į sąvartynus.

Trečdalį maisto gaminame tam, kad išmestume

Viskas, ką tik parašiau, dažnam tėra abstrakti teorija, paveikianti mąstymą tiek pat, kiek užrašas „Rūkymas žudo“ užkietėjusį rūkalių. Taigi, šiandien kalbėsime konkrečiau, nes tik tada matysime tikrą vienos iš perteklinio vartojimo problemų mąstą.

Kiekvienas mūsų valgome dažniausiai ne mažiau nei 3 kartus per dieną ir per 30 metų jau būname papusryčiavę, papietavę ir pavakarieniavę mažiausiai po 10 tūkst. kartų. Ir net jei jaučiate, kokio maisto kiekio jums reikia ir stengiatės tik tiek jo pasigaminti, vis tiek dalis jo neišvengiamai patenka į šiukšlių kibirą.

Šiuolaikinis europietis ar amerikietis bado sąvoką supranta kaip fiziologinę būseną, kurią jis pakeičia tiesiog atidaręs šaldytuvą ir užvalgęs. Jam dažniausiai nėra žinoma sisteminio bado sąvoka, kuri apibūdina nuolatinį maisto trūkumą. Maža to, absoliuti dauguma išsivysčiusiomis vadinamų šalių gyventojų nuolatos vartoja maisto gerokai daugiau nei jiems reikia, o nesuvartotas maistas keliauja tiesiai į atliekų konteinerius. Priklausomai nuo tyrimo metodikos, išmetamo maisto kiekiai vertinami skirtingai, bet skaičiai bet kokiu atveju įspūdingi.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (2011 m.) nurodo, kad beprasmiškai sunaikinama apie 30 procentų pasaulyje išauginto ir pagaminto maisto, kas sudaro 1,3 mlrd. t. per metus. Nesunku suprasti, kad daugiausiai prie to skaičiaus prisideda išsivysčiusios pramoninės valstybės.

Tai kaip gi pamaitinti Afriką?

Kiekvienas amerikietis ir europietis vidutiniškai išmeta 95–115 kg maisto per metus, o štai centrinėje Afrikoje ar Pietryčių Azijoje šis skaičius tesiekia 6–11 kg. Dar didesnis maisto kiekis prarandamas gamybos metu ir sugenda tiesiog parduotuvių lentynose, o bendras pačių vartotojų išmetamas ar prarandamas gamybos/prekybos metų maisto kiekis, tenkantis vienam vakariečiui, sparčiai artėja prie 300 kilogramų per metus.

Vakarų valstybių išmetamo maisto kiekis, t. y. 222 mln. tonų, beveik lygus viso maisto, gaminamo centrinėje Afrikoje, kiekiui (230 mln. tonų). Štai jums ir pasiūlymas, kaip spręsti bado problemą. Neracionalų maisto išteklių naudojimą ir kitus socialinius-ekonominius veiksnius, o ne per mažą gamybą nurodo ir JTO ekspertai. Jų 2008 m. paskelbtame tyrime (The Synthesis Report of the International Assessment of Agricultural Knowledge, Science and Technology for Development) paneigiamas mitas apie GMO, neva stebuklingai išgelbėsiantį pasaulį nuo bado.

Be to, maistui pagaminti naudojamų išteklių kiekiai vis didėja, nes kapitalistinės globalizacijos sąlygomis maisto pramonė tampa vis imlesnė naujoms technologijoms, leidžiančioms nugabenti produkciją nors ir į tolimiausią pasaulio kraštą. Tai didina ir taršą, ir dabar pagaminus 1 toną maisto į orą išleidžiamą 4,2 tonos CO2.

Kas dešimtmetį – 15 proc. augimas

Nesunku suskaičiuoti, kad vien gaminant maistą, atsidūrusi gamyklos, parduotuvės ar jūsų namų šiukšliadėžėje, į orą buvo paleista 5,5 milijardo tonų teršalų, o ir pats išmestas maistas tampa dar vienu taršos šaltiniu. Ir tai ne tik metaną, bet ir šimtus tonų konservantų, dažiklių ir kitos maistinės chemijos išskiriantys sąvartynai. Maisto chemijos įtakos aplinkai tema dar nauja, tačiau jau ir čia yra pirmų nerimą keliančių tyrimų rezultatų.

Apie utilizavimo problemą, kuri yra neišvengiama esant dideliam išmetamo maisto kiekiui, kalba ir tyrėjai iš konsultavimo bendrovės „C-Tech Innovation“. Jie suskaičiavo, kad Jungtinėje Karalystėje vien išmestų produktų transportavimui ir utilizavimui išleidžiama 175 mln. svarų.

Tendencija šiuo metu tokia, kad išmetamo maisto kiekiai tik didėja. Paskaičiuota, kad kas 10 metų kiekvienoje iš maisto grandžių - gamyboje, prekyboje ir vartojime - išmetamų produktų kiekis didėja 15 proc. Tam įtakos turi ne tik gamintojų klaidos skaičiuojant poreikį, prekybininkų gobšumas ar mūsų pačių neūkiškumas, bet ir teisinis reglamentavimas. Vokietijos ARD televizijos sukurto filmo apie maisto atliekas autorius Valentinas Thurnas teigia, kad nuo 70-jų metų iki dabar maisto atliekų kiekis padvigubėjo.

Kreivų agurkų direktyva

Ta proga tenka prisiminti anekdotinį, bet milžinišką žalą atnešusį Europos Komisijos reglamentą, pašaipiai pramintą „Kreivų agurkų direktyva“. Šioji direktyva nurodė, kokios prekinės išvaizdos turi būti parduodami vaisiai ir daržovės. Taigi, visiškai tinkami vartojimui, bet, euro-biurokratų manymu, „negražūs“ produktai neturėtų pasiekti parduotuvių lentynų. Tik 2009 m. liepos mėnesį šis akivaizdžiai stambių maisto pramonės atstovų ir prekybininkų interesus atitinkantis ribojimas iš dalies buvo atšauktas, todėl dabar jau galima prekiauti ne tik kreivais agurkais bet ir morkomis.

Tačiau specialieji prekybos standartai yra ir toliau taikomi šių 10 rūšių produktams (sudarantiems 75 procentus ES prekybos vertės): braškėms (žemuogėms), citrusiniams vaisiams, kiviams, kriaušėms, obuoliams, persikams ir nektarinams, pomidorams, saldžiosioms paprikoms, salotoms ir valgomosioms vynuogėms. Štai jums ir milžiniškas išmetamo maisto „šaltinis“ - jau pačioje pirmoje gamybos grandyje,  palaimintas maisto švaistymo problemą pabrėžiančių ES institucijų.

Didieji prekybos centrai taiko savo atskirus prekinės išvaizdos standartus, kuriuos nulemia tik parduotuvės rinkodara. Jau mano minėtas Vokietijos režisierius V. Turn maisto kiekį, prarastą dėl tokių apribojimų, vertina 1,5 mlrd. eurų kasmet. Ir tai – vien Vokietijoje.

Iš įdomesnių regioninių tyrimų verta paminėti Švedijoje atliktą ir ypač gyvūnų mylėtojus turintį papiktinti tyrimą. Šioje šalyje kasmet išmetamą per 9 mln. tonų mėsos. T.y. 30 tūkstančių galvijų buvo užauginta, užmušta, supakuota ir išvežiota po parduotuves visiškai veltui.

Taigi, išmetamo maisto problema, kaip matote, yra kur kas aktualesnė kiekvienam mūsų, nei galima pagalvoti. Jai spręsti reikia, be abejo, mūsų pačių sąmoningumo, tačiau jo nepakaks, jei nebus imtasi priemonių kitose maisto grandinėse. Galiojantys teisės aktai, pavyzdžiui,  neleidžia legaliai išdalinti  pasibaigusio galiojimo maisto, net jei tas maistas yra saugus. Tad kodėl nepakeitus teisės aktų taip, kad be termino, skirto komerciniam realizavimui ir galiojimo termino, atsirastų „langas“ kurio metu jau nebūtų galima realizuoti produkcijos prekyboje, bet ir neprivalu priduoti utilizatoriams, kurie vis labiau lobsta iš didėjančio atliekų kiekio.

Tokį maistą galėtų pasiimti skurdžiausiai gyvenantys. Tokių sprendimų gali būti kur kas daugiau. Reikia tik noro keisti tragišką padėtį iš esmės.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų