Baltą arabų eržilą 1802 m. Napoleonui padovanojo Osmanų sultonas. Šis žirgas lydėjo prancūzų karžygį ir į pirmąją tremtį Elbos saloje 1814 m.

Napoleonui sugrįžus 100 dienų, Viziris jau buvo per senas kartu siekti naujų pergalių, todėl buvo atiduotas ypatingai priežiūrai imperatoriškose arklidėse, o pažeminimą po Vaterlo mūšio ir tremtį į Elenos salą Napoleonas išgyveno jau be savo ištikimo ristūno.

Kritusį žirgą pirmą kartą iškimšo imperatoriškųjų arklidžių meistras, paskutinius metus jį ir prižiūrėjęs. Baimindamasis keršto dėl visko, kas susiję su Napoleonu, arklidžių vadovas žirgo iškamšą pardavė Šiaurės Prancūzijoje gyvenusiam anglui Williamui Clarkui, tačiau ir jam pasidarė neramu dėl Napoleono šešėlio namuose, todėl W. Clarkas kontrabandos keliais pervežė Vizirį į Angliją. Kad kontrabandos niekas nesučiuptų, vyrai ištraukė iškamšos turinį.

Galiausiai iškamša vėl buvo padaryta ir 1843 m. Napoleono žirgas buvo eksponuojamas Istorijos muziejuje Mančesteryje.

Šiandien Vizirio karčiai preciziškai prisegti segtukais, panašiais į kirpėjo segtukus, žirgas išdidžiai stovi ant platformos, o du iškamšų meistrai bando sugrąžinti jam praeities šlovę. Per dvi savaites planuojama sutvarkyti įplyšimus ir įtrūkimus, aiškiai matomus ant vieno peties. Specialistai taip pat siekia grąžinti kailio žvilgesį bei drėgmę ir kruopščiai šalina susikaupusias dulkes.

Viziris restauruojamas iš aukojamų lėšų, kurias, pasak Armijos muziejaus atstovų, surinkti buvo lengva: vietoj reikiamų 15 tūkst. eurų paaukota 20,5 tūkst. Iš likusių pinigų planuojama įsigyti specialų mikroklimatą palaikantį stiklinį gaubtą.