Kaip priversti nusišypsoti lėlę? Mėnuo juodo darbo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Tiek pastangų prireikė tragikomedijos „Mano Hamletas“ jauniesiems aktoriams, kad sugebėtų įpūsti gyvybės savo personažams.

Bendrame lietuvių ir gruzinų spektaklyje pasirodančios išraiškingos marionetės, tapusios kone lygiavertėmis pagrindinį vaidmenį sukūrusio Vytauto Paukštės partnerėmis, netikėtos patirties suteikė ir pačiam maestro.

Premjeriniame Dramos teatro vaidinime lėlininkėmis tapusios Sigutė Gaudušytė ir Renata Idzelytė šypsojosi, jog iš Gruzijos atkeliavusios viešnios pradžioje atrodė kiek bauginamos, glumino makabriškais veidais. Tačiau esą ilgainiui aktoriai taip susigyveno su savo personažais, jog, režisieriaus Beso Kupreišvilio pastebėjimu, net supanašėjo.

Trapaus karkaso specialiomis lazdelėmis valdomos marionetės sukuria apgaulingą įspūdį – iš tiesų lengvai išmontuojamos jų galvos sveria ranką. Tačiau ne tai tapo didžiausiu išbandymu jas prisijaukinti besimokiusiems aktoriams.

„Reikia galvoti ne tik apie judesį, bet ir charakterį, ir sykiu sugebėti viską suderinti. Kai pats režisierius paimdavo lėlę į rankas, ji bemat tapdavo gyva, emocinga. Nors tai ir neįmanoma, atrodydavo, kad net veido mimika keičiasi, o kiekvienas ištartas žodis yra tikras. Mums iki tokio lygio dar dirbti ir dirbti, juk nesame lėlininkai“, – kuklinosi S.Gaudušytė.

Aktorės pripažino, jog nors darbas buvo intensyvus, tačiau spektakliui pastatyti skirtas vos mėnuo – trumpokas laikas.

„Prieš premjerą Druskininkuose jautėmės savotiškai ištremti – jokių pašalinių minčių, užsiėmimų, dirbdavome nuo ryto iki išnaktų. Galima sakyti, gyvendavome su lėlėmis. Miegoti nemiegodavome, bet sapnuodavome – tikrai“, – juokėsi S.Gaudušytė.

Bendras Gruzijos ir Lietuvos darbas tapo vienu tarptautinio Druskininkų teatro festivalio atradimų, ovacijomis premjerą įvertino ir Klaipėdos publika.