Fosilijose yra trijų metrų ilgio suaugusiųjų gyvūnų kaulų ir dantų. Taip pat randamas 1,5 metro ilgio galūnės kaulas.

Ekspertai teigė, kad šie gyvūnai atsirado vėlyvojo Triaso laikotarpiu. Manoma, jog jie ypač išplito Juros periodo laikotarpiu.

Kalbant apie Lochneso pabaisą, ji yra škotų folkloro dalis. Teigiama, kad ji gyvena Loch Neso ežere Škotijos aukštumose. Kai kurie žmonės tiki, kad gyvūnas egzistuoja, tačiau daugelis mano, jog tai yra apgaulė.

Lochneso monstras dažnai apibūdinamas kaip didelis, ilgakaklis ir su vienu ar daugiau iš vandens kyšančių kauburėlių – gana panašus į pleziozaurus. Į Lochnesą buvo atkreiptas viso pasaulio dėmesys 1933 m.

Mane stebina tai, kad senovės Maroko upėje buvo tiek daug mėsėdžių, kurie gyveno vienas šalia kito.

Dabar mintis, kad Nesė galėjo egzistuoti, kilo po to, kai buvo rastos fosilijos 100 milijonų metų senumo upių sistemoje, kuri dabar yra Maroko Sacharos dykuma. Tai rodo, kad milžiniški gyvūnai galėjo gyventi gėlame vandenyje.

Išvados, paskelbtos žurnale „Cretaceous Research“, rodo, kad pleziozaurai galėjo būti prisitaikę toleruoti gėlą vandenį.

Straipsnio bendraautorius Davidas Martillas sakė: „Mane stebina tai, kad senovės Maroko upėje buvo tiek daug mėsėdžių, kurie gyveno vienas šalia kito. Tai nebuvo vieta maudytis.“

Dr. Longrichas, kitas tyrimo autorius, sakė: „Mes iš tikrųjų nežinome, kodėl pleziozaurai buvo gėlame vandenyje. Tai šiek tiek prieštaringa, bet kas gali tai pasakyti, kadangi mes, paleontologai, visada juos vadinome „jūriniais ropliais“, tai jie turėjo gyventi jūroje? Daug jūrinių linijų įsiveržė į gėluosius  vandenis.

Bato (JK) universitetas paskelbė pranešimą spaudai, kuriame teigiama, kad naujasis atradimas parodė, kad Lochneso pabaisos egzistavimas yra „tikėtinas“.

Jame buvo rašoma: „Pleziozaurai neapsiribojo jūromis, jie gyveno gėluose vandenyse. Tačiau iškastiniai duomenys taip pat rodo, kad po beveik 150 milijonų metų paskutiniai pleziozaurai pagaliau išmirė tuo pačiu metu kaip ir dinozaurai, prieš 66 mln. metų“.