Eoceno epochą siekiantis grybas gintaro gabalėlyje įstrigęs kartu su smulkaus vabzdžio išnara ir graužiko plaukais. Mokslininkams šis atradimas – jaudinanti galimybė pažvelgti, koks buvo pasaulis netrukus po dinozaurų išnykimo.

Manoma, kad tuo metu mitęs vabzdys buvo netikėtai įtrauktas lipnių medžių sakų, tiesiogine žodžio prasme iššoko iš odos – paliko išnarą ilgiems milijonams metų.

Taip pat manoma, kad gintare likę graužiko plaukai – pelės ar žiurkės, kuri grybą ir prakando. „Iš to, ką matome šiuose fosiliniuose sakuose, tikėtina, kad ant medžio augęs grybas buvo atkąstas graužiko. Vabzdys, panašus į gyvalazdę, rodos, taip pat mito grybu prieš tai, kai staigiai išsinėrė ir paspruko nuo tekančių sakų, kurie apgaubė jo išnarą ir graužiko plauką“, – sakė George'as Poinar Jr, Oregono valstybinio universiteto mokslininkas.

Gintare randama pačių įvairiausių inkliuzų – augalijos, gyvūnijos likučių, kurių dėka galima puikiai tyrinėti prieš 50 milijonų buvusias klimato sąlygas, ekosistemą. Gintare paprastai aptinkama tik smulkių, daugiausia miško vabzdžių, nes stambesnieji iš sakų ištrūkdavo. Tačiau naujasis atradimas – stulbinantis ne tik dėl milijonus metų skaičiuojančio grybo, bet ir dėl to, kad šalia palikta pirmoji pasprukusio gyvio „dovana“.

Gintaras formavosi maždaug prieš 50 mln. metų, kai Baltijos jūros baseine vešėjo masyvūs mišrieji subtropiniai miškai. Sakingų spygliuočių medžių sakai nukrisdavo ant žemės, sukietėdavo ir ilgainiui virsdavo gintaru. Manoma, kad Eoceno subtropikų miškai galėjo „pagaminti“ apie 105 tonų gintaro. Gintaro dabar randama Vokietijos, Lenkijos, Rusijos ir Skandinavijos pakrantėse.