Per varžybas, vykusias Vengrijos rytinio Debreceno miesto viešosiose kapinėse, dalyviai buvo vertinami ne vien pagal duobės kasimo greitį, bet ir gaudavo papildomų taškų už stilių – pagal tai, kaip suformuodavo kapo kauburį.

63 metų duobkasys Janosas Jonasas (Janošas Jonašas), darbavęsis kartu su sūnumi Csaba (Čaba) laiko šias varžybas, organizuojamas Vengrijos kapinių prižiūrėtojų ir valdytojų asociacijos, savo gulbės giesme, nes po kelių savaičių išeis į pensiją.

„Mums nereikėjo kaip nors ypatingai ruoštis, nes darom tai kiekvieną dieną“, – sakė J.Jonasas, gyvenantis netoliese esančiame Hošsūpajo miestelyje.

„Čia gera žemė – gana minkšta ir drėgna, kaip tik tokiam reginiui“, – pridūrė jis.

Organizatorė Iren Kari sakė, kad tokiomis varžybomis siekiama padidinti pagarbą ir pripažinimą duobkasio profesijai bei paskatinti daugiau žmonių imtis tokio darbo, kurio tradicijoms gresia pavojus išnykti – pavyzdžiui, dėl populiarėjančio kremavimo.

„Šitie žmonės mirtį mato kiekvieną dieną. Kai kada žmonės iš jų šaiposi, kai jie dirba, bet duobkasiai irgi yra žmonės“, – sakė I.Kari, raginanti suteikti duobkasiams galimybę gauti psichologų pagalbą, kad jiems būtų lengviau atlaikyti tokio darbo sukeliamą įtampą.

„Mums sunku rasti pamainą į pensiją išeinantiems darbuotojams. Jauni žmonės mūsų dienomis nemėgsta kasti ir dirbti fizinį darbą“, – pridūrė ji.

Visi varžybų dalyviai galėjo naudotis kastuvais, grėbliais, kirviais ir kirtikliais, kad iškastų 0,8 m pločio, 2 m ilgio ir 1,6 m. gylio duobę.

Kiekviena komanda darbavosi savaip. Kai kurie kasdavo dviese, o kitose komandose vienas iš narių kasdavo duobę, o kitas žerdavo žemes į tvarkingas krūvas. Dėl saugumo priežasčių – pavyzdžiui, jeigu nuslinktų kuri nors duobės siena – tik vienam komandos nariui buvo leidžiama dirbti duobėje, kai jos gylis pasiekdavo metrą.

Sparčiausiai darbavosi komanda, iškasusi duobę per kiek daugiau negu 34 minutes.

Iškasus duobę rungtynių dalyviams būdavo leidžiama trumpai pailsėti, o po to jie turėdavo suversti žemes atgal ir suformuoti didelio karsto dydžio kapo kauburį.

„Ypatingai didžiuojamės kapo kauburiais, ant kurių laidotuvių pabaigomis dedame gėles ir vainikus“, – sakė J.Jonasas. Pasak jo, darbe vartoti alkoholį griežtai draudžiama, bet velionio giminaičiai tradiciškai atsidėkoja duobkasiams, įteikdami butelį palinkos – tradicinės vengriškos vaisių degtinės.

Kai kurių komandų nariai vilkėjo baltus marškinius, kaklaraiščius ir elegantiškas liemenes, o kiti – paprastus marškinėlius arba kombinezonus, bet visi varžybų pabaigoje gausiai prakaitavo, nes renginys vyko šiltą vasaros pradžios dieną.

„Sunkiausias darbas – bendrauti su gedinčiais žmonėmis, – sakė Debrecene dirbantis duobkasys Laszlo Tothas (Laslas Totas). – Tačiau šis darbas geras – geri bendradarbiai, gera aplinka.“

L.Tothas, kuris laimėjo šių metų rungtynes kartu su komandos draugu Janosu Raczu (Janošu Racu), varžysis regioniniame čempionate, kuris vyks lapkritį Trenčyno mieste Slovakijoje.