1537 m. Ispanijoje gyveno Petrus Gonsalvus, kuris vietinių būdavo pravardžiuojamas žvėrimi arba pabaisa. Jis sirgo liga, dėl kurios ant viso kūno, įskaitant ir veidą, augo tamsūs ir ryškūs plaukai. Ši liga buvo vadinama vilkolakio sindromu arba hipertrichoze.

P. Gonsalvus buvo vos 10 metų, kai jį išvežė iš gimtosios Ispanijos ir išsiuntė pas Prancūzijos karalių dirbti dvaro juokdariu.

Prancūzijos karalius Henrikas nusprendė priimti berniuką ir suteikti jam kilmingojo titulą.

Karaliaus žmona Catherine de’Medici, perėmusi valdžią po karaliaus mirties, surado P. Gonsalvus žmoną, kurios vardas taip pat buvo Catherine.

Nors žmonai reikėjo šiek tiek priprasti prie neįprastos vyro išvaizdos, gražuolė galiausiai įsimylėjo „žvėrį“. Jie buvo susituokę 40 metų ir kartu susilaukė septynių vaikų, iš kurių keturi taip pat sirgo hipertrichoze.

Originalią spausdintą „Gražuolės ir pabaisos“ versiją parašė prancūzų rašytoja Gabrielle-Suzanne Barbot de Villeneuve. Rašytojos pasakojimas – daugiau nei šimto puslapių. Jame Gražuolė yra karaliaus ir piktos fėjos duktė – tos pačios fėjos, kuri princą pavertė nebyliu ir pabaisa.

Antropologai mano, kad ši istorija iš tikrųjų yra daugiau nei 4 tūkst. metų senumo. Pasakos elementų esama daugelio skirtingų kultūrų pasakose.

Senovės Romos mite „Kupidonas ir Psichė“ Psichė perkeliama į stebuklingus rūmus, kur ją aptarnauja nematomi tarnai. Jai neleidžiama pamatyti tikrojo Kupidono pavidalo.

Norvegų liaudies pasakoje „Į rytus nuo saulės, į vakarus nuo mėnulio“ pasakojama apie vargšę mergaitę, kuri leidžiasi į pavojingą kelionę, kad panaikintų princui, paverstam baltuoju lokiu, uždėtą burtą.

Pirmasis režisierius, 1946 m. sukūręs ne animacinį, o fantastinį romantinį filmą „Gražuolė ir pabaisa“, buvo Jeanas Cocteau.