Vasario 24 d – Vieversio diena. Vieversėlis – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario pranašu. Vieversėlis vadinamas ir lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu.

Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversėlis parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas. Manyta, kad pavasarį ant sparnų parneša paukščiai. Jeigu grįžta vėliau, jo giesmelė nelinksma - ,,Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas“. Tą dieną namiškiai ragindavo vaikučius -,,bėkit apie pirkių du roz, tadu galulaukėn ir tekini namo – visus metus būsta graici, kap vyturiukai...“.

Merginos dar ir veidelius tris kartus sniegu prausdavo, kad išsaugotų veido skaistumą. Su šia diena susiję keletas prietarų. Merginoms šią dieną buvo draudžiama šukuotis plaukus, neva vištos vasarą iškapstys daržus. Buvo nepatariama šią dieną sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras. Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“.

Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys.

Atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta Šv. Motiejaus diena. Rašoma, kad Šv. Motiejus buvo apaštalas, paskirtas į Judo Iskarijoto vietą. Į Dvylikos apaštalų misiją jis pašauktas įsitraukti gerokai vėliau, po Jėzaus nukryžiavimo. Rašoma, kad šv. Motiejus krikštijo pagonis, turėjo sugebėjimų gydyti žmones.

Belieka tikėtis, kad vieversėlis sugrįš ir parneš žinią, kad pavasaris jau ne už kalnų.