Saulė į Žemės magnetinį lauką gali išmesti pakankamai energijos, kad planetos aukštesniajame atmosferos sluoksnyje prasidėtų „kosminiai drebėjimai“.

Iš esmės Žemės magnetinio lauko linijas galima įsivaizduoti kaip gumines juostas, kurias ištempia Saulės vėjas – iš Saulės visomis kryptimis sklindančios įelektrintos dalelės, teigia vienas tyrimo autorių Vassilis Angelopoulosas, Kalifornijos universiteto kosmoso fizikas.

Žemės magnetinė uodega – magnetinio lauko dalis, kuri nuolatinio Saulės bombardavimo ištempta tarsi kūgiškas vėjarodis.

Nauji NASA palydovų duomenys rodo, kad kai magnetinio lauko linijose, esančiose uodegoje, susikaupia per daug energijos, ji nutrūksta ir linijos dalis pasiunčiama Žemės link.

Šio proceso metu trūkusi linija gali pritraukti didelę energiją turinčias daleles Žemės atmosferoje ir sukurti „plazmos srautą“.

Šie srautai gali trenktis į kitas Žemės magnetinio lauko dalis, esančias maždaug 32 tūkst. kilometrų aukštyje virš žemės paviršiaus, kur jie atšoka kaip į kilimą trankomi teniso kamuoliukai.

„Nustatėme kad šie plazmos srautai iš magnetinio lauko uodegos šokinėja pirmyn ir atgal, kol netenka visos energijos“, – aiškino V. Angelopoulosas.

Kiekvienas toks smūgis gali išskirti tokią energiją, kuri prilygsta 5–6 balų stiprumo žemės drebėjimui.

Be to, nuo tokių susidūrimų vibruoja visas Žemės magnetinis laukas, dėl jų susiformuoja smarkiai įmagnetinti sūkuriai arba „kosminiai viesulai“, kurie prasiskverbia į planetos atmosferą.

Šie sūkuriai sukinėja Žemės magnetinio lauko linijas Pietų ir Šiaurės ašigaliuose, dėl to ten gali susidaryti Šiaurės ir Pietų pašvaistės.

Šių sūkurių poveikį galima pajusti ir ant žemės, mat jie gali sutrikdyti elektros tiekimą tinklais, todėl didelės teritorijos gali likti be elektros.

Šiuos reiškinius stebintys mokslininkai teigia, kad galingi kosminiai drebėjimai vyksta maždaug kartą per metus. Mažesnieji gali vykti net kas keturias valandas, todėl, anot V. Angelopouloso, „yra daug galimybių juos studijuoti“.