Tą dieną, kai lankiausi Žemaitijos nacionaliniame parke, autostrada Vilnius – Klaipėda būrys po būrio, lyg juodi varnai, jūros link skriejo baikeriai. Bet viena grupelė, berods iš Austrijos, atsiskyrė, pasuko dešinėn Platelių link. Patraukė prie Plokštinės miško. Dabar žemėlapiuose pažymėta, jog ten buvusi stambi sovietų termobranduolinių raketų bazė.

Galiu paliudyti – tikrai stambi. Apvaikštinėjau netrukus po to, kai 1978 metais ji buvo uždaryta (susitarus su JAV). 27 metrų gylio raketų šachtos – vos keturios, bet jas saugojo, prižiūrėjo šimtai karių. O kol bazė atsirado (1960 – 1962 m.), čia padirbėjo apie 10000 karių – statybininkų.

Gal nė Cheopso piramidei tiek statybininkų nereikėjo…

Taigi barzdoti, vėjų nugairintais veidais baikeriai, skubėję Klaipėdon į didelę savo šventę, buvo numatę užsukti ir Plokštinėn. Norėjo apžiūrėti tą vietą, ranka paliesti tą metalą, po kuriuo slypėjo didžiausia žmonijos techninės civilizacijos viršūnė – šachtose, laukdamos starto, ilsėjosi raketos su termobranduolinėmis galvutėmis. Jas tada vadindavome vandenilinėmis ir apie jų galybę žinojome iš užsienio radijo laidų.

Baikeriai atvažiavo, bet bazė buvo uždaryta. Nuo praėjusių metų ji tvarkoma, kad lankytojams būtų patogiau, gražiau. Kad būtų patogiau dirbti Ekologinio ugdymo centrui, kad galėti apsistoti būriai jaunųjų gamtininkų, nes aplink, Plokštinės miške neregėti gamtos turtai. Tuo įsitikinau dar raketoms stovint. Ežeru priplaukęs prie miško ir patraukęs gilyn, aptikau tokio dydžio mėlynių, kokių niekur niekada nebuvau matęs. Bet greit sukilo sargyba – užpuolė tuntai uodų, dydžiu sulig širšėmis… Teko sprukti lyg akis išdegus ir uodai atstojo tik ties Ubagsale.

Plokštinės raketų bazėje šachtą dengiantis kupolas ©Wikimedia.org nuotr.

Tie uodai neišnyko iki šių dienų, bet nebūtina į jų knibždėlyną lįsti. Nacionalinio parko direkcijos svajonė – kaip nors sukrapštyti pinigėlio ir sutvarkyti senąsias kareivines, kuriose už pigų litą galėtų apsistoti kuklesnių poreikių keliautojai. Kad ir nakvynei ar porai. O gal ir ilgiau, jei nereikia kavinių ir restoranų. O iš čia važinėk po visas Platelių apylinkes į valias.

Gaila baikerių, negalėjusių prisiliesti prie raketų galvutes dengusių kupolų, bet labiausiai gaila vieno pagyvenusio belgo. Benaršydamas internete, jis aptiko, deja, jau pasenusią informaciją apie Plokštinės bazę. Sėdo automobilin ir atvažiavo. Sakė norėjęs pakalbėti su žmonėmis, kurių sodybos buvo čia pat: ar jie galėjo ramiai miegoti, kai šalia – tokia baisybė? Ar įmanoma taip gyventi ir neišprotėti nuo siaubingų minčių?

Nežinau, ar su kuo pasikalbėjo. Būtume susitikę – būčiau papasakojęs. Patvirtinčiau, jog kartais kildavo moralinio pobūdžio problemų.

Netoli Pokštinės, Pilies eiguvoje, tada praleisdavau daug vasarų. Pas puikius žmones – eigulį Petrą Pilelį ir eigulienę Birutę. Kartais ateidavo kaimynų, ir po obelimi, netoli dūzgiančio bitynėlio, ant baltai patiesto stalelio lyg netyčia išdygdavo butelaitis, paskiau – antras, o gal ir trečias… Ilgieji vasaros vakarai iš miško nešdavo sunokusių aviečių kvapą.

Nuo to butelaičio iki raketos, jei tiesiai per ežero kampą, – nosies tiesumu gal du kilometrai. Žinoma, svarbiausia būdavo ūkio reikalai, bet pakalbėdavome ir apie tai, kas būtų, jeigu būtų…

Šachtos kupolas. Raketos paleidimo metu buvo nustumiamas bėgais į šoną, o avariniu atveju - susprogdinamas. ©http://www.flickr.com/photos/banditaz/ nuotr.

Pirmasis butelaitis, pamenu, būdavo krikščioniškas – tegul duoda į snukį, pakentėsime. Juk visi laukėme su karu ateinančių amerikonų. Todėl logika ir krikščioniška moralė sakė – tegul Plokštinėje sprogsta pirmoji atskridusi „amerikonka“ ir susprogdins ten esančias „ruskes“. Žinojome, jog jos – ne paprastos atominės, o vandenilinės, supratome, kad visoms sprogus Žemaitijos lyg ir nebeliks.

Ir štai tada prasidėdavo kitokie pasvarstymai. Jie dažniausiai sutapdavo su antruoju butelaičiu. O gal geriau tegul „ruskės“ išlekia pirmosios ir nušluoja kokį Paryžių ar Londoną? Jei čia dar spės atsivartalioti kokia pavėlavusi „amerikonka“, tai vis bus mažiau bėdos.

Neatsimenu, jog kada nors būtume radę aukso vidurį. Ir taip blogai, ir anaip negerai.

Bet nuo stalelio pakildavome išdidūs: amerikonų taikiklyje taikinys numeris pirmas buvo ne kokia nors Maskva, o Plokštinė. Arba Šateikių raketų bazė, kuri irgi buvo visai šalia.

O gyvenimas tekėjo kaip tekėjęs. Štai tą ir būčiau papasakojęs nusivylusiam belgui. Ir dar pridėjęs – kiek ten vario kabelių rusai paliko! Žemaičiai negalėjo žiūrėti, kaip geras daiktas trūnija po žeme. Kaip į tas metalu užlydytas šachtas jie sulindo – neįsivaizduoju. Bet sulindo.

Kai buvusi bazė atvėrė vartus, per metus ją aplankydavo 14 – 15 tūkstančių turistų. Taip netikėtai šaltojo karo metų palikimas virto gana svarbiu Žemaitijos nacionalinio parko traukos centru. O buvo žmonių, kurie ragino jį sulyginti su žeme, kad nė padujų neliktų. Laimė, sveikas protas nugalėjo. Žmonės, specialiai atvažiavę Plokštinėn, paskiau pabyra po gražiausias, įdomiausias nacionalinio parko vietas. O juk saugomų teritorijų toks ir tikslas: ne tik apginti, iškelti viešumon gamtos ir žmonių paveldo vertybes, bet ir parodyti jas visiems. Kuo daugiau – tuo geriau.

Žinoma, Platelių ežeras buvo ir liks parko širdis. Bet prie jos gali atvilioti dar ir Plokštinės mūrai, gelžbetonis, ir kitoje pusėje baigianti įsikurti visiška priešingybė – dvasios ramybės labirintai.

Gražioje tarpumiškės nuokalnėje stovi gana kukli sodybėlė, o tolėliau – žemais rožynais apsodinti, akmenėliais aptverti, kankorėžių juostomis apjuosti labirintų takeliai. Eini ramiai, susikaupęs – ir atveri sielą gėriui – taip aiškina jauna šeima, tų labirintų kūrėjai. Ir iš akių matau – jie tiki tuo, ką sako. Nesireklamuoja, nes svečių gali priimti nedaug. Ar tie labirintai gali būti dar vienas nacionalinio parko traukos centras? Gali. Kai kas juos šiaip apibėgs, lyg stadiono takeliu, kai kas, tyliai eidamas, mintyse paskendęs, ramumo gaus.

Tokiu kuklių kaimo turizmo sodybų Žemaitijos nacionaliniame parke jau kelios dešimtys. Parkas nori, kad prie žemės liktų kuo daugiau žmonių, su ta žeme suaugusių. Ir lieka – daug kur tėvų darbą perima vaikai. Turtų neužgyvena, trumpas tas mūsų šiltmetis, bet turistą prižiūrėti lengviau nei apeiti karves, kiaules. O juk daugelis pradėjo nenoromis – gal vėjais išpustys paskutinius litus, kol tvartukus, daržinėles pavers mažais miegamaisiais ar svetainikėmis?

Neišpustė. Tik stebina, kad taip ilgai žmonės mažiausiai vertina darbą. O juk jis dabar – didžiausios bet kurio verslo išlaidos. Su kuo kalbėjau, nė vienas mažojo kaimo turizmo darbininkas, minėdamas išlaidas, nė neužsiminė, kiek jo darbas kainavo. Keista? Gal ir ne. Kai pagalvoji, koks valstietis pinigais matavo savo darbo dieną?