Gyvo fotografijos klasiko R.Rakausko pavardė pirmiausia asocijuojasi su jo poetiškais ciklais iš atlaidų "Užuovėja" ir pavasariu kvepiančiu ciklu "Žydėjimas". "Triveidėje knygoje" atsiskleidžia kitas R.Rakauskas, pažįstamas nebent ilgamečiams "Nemuno" žurnalo skaitytojams.
Knygoje – 138 žmonių portretai, kiekvieno – po tris. Į knygą sudėti genijai, nacionalinių premijų laureatai, aktoriai, dailininkai, poetai – žmonės, kuriuos R.Rakauskas turėjo privilegiją sutikti per beveik penkis dešimtmečius darbo žurnalo redakcijoje.
"Žinai, tokių metų antro "Žydėjimo" nepadarysi. O tie portretai, juos turėjau ilgai ir daug. Kiekvienąkart fotografuojant bent po penkias juosteles išfotografuodavau. Įdėja daryti "Triveidę knygą" kilo nuo Juozo Miltinio nuotraukų. Atėjau taip nedrąsiai, o jis man – "O tu čia tas Rakauskiukas." Jis Viekšniuose mokėsi kartu su mano tėvu. Nedrįsau to sakyti, bet jis pats pirmas tą atskleidė. Nežinau, gal dėl to ir pavyko geros nuotraukos. Vos išsitraukiau fotoaparatą, jis persimainė, tapo aktoriumi. Tik fotografuok! Tai padariau seriją su daug skirtingų jo veidų", – kalbėjo fotografas.
Vienų portretai padaryti per kelias minutes ar sekundes, kaip, pavyzdžiui, J.Miltinio, o tarp kitų kadrų nuspaudimų – metai ar net dešimtmečiai. Nuotraukose matyti tai, ko neretai pritrūksta šiandienėje fotografijoje – tikrumo, nuoširdumo ir laisvumo. Tiek fotografo, tiek pozuojančiojo asmens.
Kai kurie portretai – pačioje asmeniškiausioje erdvėje, iš tą pačią dieną darytų kai kurių nuotraukų galima matyti, kad kartu praleista ne viena valanda – keičiasi apšvietimas, vietos.
Beveik šešiuose šimtuose portretų nesikeičia tik vienas dalykas – R.Rakausko grožio ir nuoširdumo ieškojimas savo fotografuojamuose žmonėse.
"Man Macijauskas sakydavo, kad labai saldus esu, vietoj tos mergaitės ar senos močiutes po žydinčia obelimi suorganizuočiau kiaulės skerstuves, bet niekada niekas panašaus manęs netraukė", – kalbėjo fotografas.
Man Macijauskas sakydavo, kad labai saldus esu, vietoj tos mergaitės ar senos močiutes po žydinčia obelimi suorganizuočiau kiaulės skerstuves, bet niekada niekas panašaus manęs netraukė.
Labai įtaigus Gražinos Balandytės portretas senojo "Nemuno" viršeliui. Dramatiškas, lyg būtų iš Holivudo aukso amžiaus filmų plakatų. Milžiniškos aktorės akys spindi, žvilgsnis prikausto.
"Atvykau fotografuoti Gražinos, o ji visa nusiverkusi. Tada ją kažkaip įskaudinęs buvo režisierius. Tokia ji liūdna išėjo, o nuotraukos reikėjo viršeliui, turėjome pripaišyti duobutes skruostuose, kad linksmesnė išeitų", – juokėsi R.Rakauskas.
Ši nuotrauka – ne pats žymiausias R.Rakausko portretas, retai pamatomas leidiniuose, bet būtent šioje knygoje jis atkreipia dėmesį.
Savo fotoaparatus su visomis juostelėmis, didintuvais, ryškalais ir objektyvais R.Rakauskas suslėpė spintose ir daugiau nebefotografuos.
"Jei tu esi rašytojas, tai su kiekvienais metais vis gerėji. Kai esi fotografas, sulaukęs 75-erių, antro "Žydėjimo" nepadarysi, tai ir nėra ko", – sako fotomenininkas.
Atviraudamas R.Rakauskas nuolat tikino: jam visą gyvenimą sekėsi. Nė dienos nereikėjo fotografuoti oficiozinių melžėjų, nutūpė puikiame leidinyje, kurio mėnesinis formatas jam leisdavo dienų dienas su motociklu raižyti po atlaidus, ieškoti senų žydinčių sodų.
R.Rakauskas – fatalistas: už talentą dėkojo jis ne sau, o motinai, kuri pati fotografavo ir iš kurios, matyt, paveldėjo tai, kas jį amžiams įrašė ne tik į Lietuvos, bet ir į viso pasaulio fotografijos istoriją.
Vartant naująją fotomenininko knygą ore pakimba klausimas: kam daugiau pasisekė – R.Rakauskui ar Lietuvos fotografijos mokyklai, mūsų šalies ir visos žmonijos kultūrai, kurioje humanizmo ir estetikos niekada nebus per daug.
Naujausi komentarai