Kitoks jis ne tik savo forma, bet ir dėl jo atlikėjų – kūrybinio tandemo "Bad Rabbits" filosofijos. Apie spektaklį, kurio premjera – jau šį penktadienį, – pokalbis su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi (A.J.) ir aktoriumi Jurgiu Marčėnu (J.M.).

– Kas yra "Bad Rabbits" (liet. blogas triušis) ir kokiomis aplinkybėmis susikūrė šis plataus meninio profilio sindikatas?

A.J.: Susikūrimas buvo dvejopas. Vienu momentu mano kūryboje atsirado vidinė tuštuma ir nepasitenkinimas teatrinėmis galimybėmis. Žmonėms, kurie dabar yra "Bad Rabbits" branduolys, analogiškai trūko galimybės išsisakyti. Kadangi aš buvau alkstantis, jie buvo alkstantys, šovė tokia mintis apie sindikatą. Impulsas jam atsirasti buvo kelionė į Turkiją, į gatvės teatro dirbtuves. Viskas įvyko labai netikėtai – vasarą surinkau septynių žmonių komandą ir mes išskridome į Turkiją. Anksčiau taip pat turėjau patirties įvairiausiose dirbtuvėse, ypač vasaros. Taigi žinojau, kad ten yra tuščias laiko gaišimas, jeigu dirbtuvės vyksta egzotiškesniame krašte nei Lietuva. Visi atvažiuoja paatostogauti, bet ne dirbti. O aš nebuvau nusiteikęs tinginiauti. Tada pasiūliau vienam žmogui iš dabartinių "Bad Rabbits" narių nevažiuoti vien tik kaip studentėliams su dėstytoju, sakau: važiuojam kaip partizanai. Nutarėme, kad reikia susikurti vėliavą, kad galėtume užlipti Turkijoje ant dangoraižio ir pamojuoti. Tuomet virtualiai per feisbuką buvo pradėta kurti vėliava su logotipu. Griežtai pasakiau, kad ant partizaninės vėliavos turi būti triušis – "Bad Rabbit".

– O kodėl triušis?

A.J.: Ir manęs klausė – kodėl? Tai simbolinis atspindys mūsų pačių, bendros jausenos ir žmogiškos psichologijos pagrindo. Kas yra triušis? Tai bailus gyvūnas. Susitaikęs ir prisitaikęs prie savo gyvenimėlio. Paėda kopūstų ir nieko per daug neveikia. Dar gali būti mielas. O blogas triušis yra opozicja šitam. Tai triušis, supratęs savo bukumą ir nebenorįs toks būti. Žinoma, ne tai, kad blogus darbus daro, bet tai yra kritiškas triušis. "Bad Rabbit" pasitraukia iš taikių triušių narvo, eina į apkasus ir užsiima anarchistine veikla.

– O kaip vyko narių įšventinimas į "Bad Rabbits" sindikatą?

A.J.: Tęsiant istoriją apie susikūrimą ir įšventinimą. Maždaug po pusantros savaitės logotipo paieškų jis atsirado toks, koks yra ir dabar afišuojamas. Mes atsispaudėme vėliavą. Apie tai, kad ji yra, žinojo tik du žmonės: aš ir Birutė Belada Tauterytė. Nuskridę į Turkiją, po kelių dienų įvykdėme narių inauguraciją. Ta proga buvo surengtas performansas virtuvėje. Inauguracijos metu buvo maždaug 37 laipsniai karščio, mes uždegėme visas virykles, virtuvėje didingai mirguliavo liepsnos ir garbingai pakabinome triušių partizanų vėliavą. Broliai airiai parūpino airių ašarų ir dėl tokio ritualo įvyko šešių žmonių inauguracija į "Bad Rabbits" riterius. Taigi oficialus "Bad Rabbits" krikštas įvyko rugpjūčio 1-ąją 2012 m., Eskišechiro mieste, Turkijoje.

– Sindikato veikla atrodo gan mistifikuota. Lietuvoje 2012-aisiais nieko nebuvo girdėti ar matyti apie "Bad Rabbits" komandą. Kodėl?

A.J.: Tais metais nieko nebuvo girdėti, bet ir dabar nėra per daug matoma mūsų veikla Lietuvoje. Taip yra dėl to, kad "Bad Rabbits" egzituoja daugiau kaip priebėga, tarsi celė ateiti ir pabūti kitokiam. Kai aš pasiūliau "Bad Rabbits" idėją, pasakiau, kad įsivaizduoju tai kaip laisvų, protingų žmonių susibūrimą, kur jie gali ateiti ir padaryti kažką, ko dėl vidinių arba išorinių priežasčių negali padaryti jokiame teatre. Pirmenybė čia teikiama formatui, kuris netelpa į jokius rėmus. Iš pat pradžių pabrėžiau, kad jokiu būdu aš nesiekiu ir nenoriu iš "Bad Rabbits" kurti teatro. Teatro su repertuaru ir pan. Sakau, neduok Dieve, įsivelti į visą šitą teatrinį ratą.

– Kalbant apie naujausią "Bad Rabbits" darbą "Samurajaus knyga", smalsu kaip pavyko rasti tokį unikalų dokumentą – berniuko dienoraštį?

A.J.: Viename name mes ieškojome daiktų ir netikėtai radome sąsiuvinį. Tai buvo sąsiuvinis-dienoraštis, dokumentas su piešiniais ir aprašais. Susitikus su Tomo Lašo tėvais paaiškėjo daug dalykų: kas jis, kas jie, kas yra šeimininkas ir kas esame mes. Pirmasis eskizas buvo pristatytas vienintelį kartą, 2015-ųjų gruodžio 10 d. Ruošėme interaktyvų performansą "Lyderis. To performanso esmė buvo žaidybine, miuzikine forma pamokyti žmones, kaip išsirinkti gerą lyderį. Buvome pasiruošę planą, scenarijų, bet pateikdami lyderį mes labai strigome ir supratome, kad tai, kaip mes norime pateikti tą lyderių kalbų dalį, bus labai neįdomu. Jeigu iš to pradėsime daryti teatrą – tai nebeturės prasmės. Pakliuvome į aklavietę. Tada, bemąstydamas apie tą lyderį, prisiminiau Samurajų kodeksą, "Hagakurės" knygą ir Tomo Lašo sąsiuvinį. Tuo momentu atėjo nušvitimas: berniukas, samurajų kodeksas, visa kita. Atisėdau, pabandžiau suredaguoti ir išplėsti sąsiuvinio turinį, parašiau gal dešimt puslapių. Tada tekstą daviau paskaityti Jurgiui. Jis paskaitė ir tapo akivaizdu, kad tai istorija apie lyderius, tai susiję su lyderyste.

Kitas dalykas – kai gliaudėme interaktyvų performansą "Lyderis", pajutau, kad "Bad Rabbits" jau yra persisotinę interakcijos. Tarsi su ta interakcija pradedame patys save valgyti. Tada sakau Jurgiui: padarome visiškai priešingai. Jokios interakcijos, jokio teatro – tik spoken words. Tai buvo pirminė inspiracija – monologas. Paskui tas monologas virto nebe vien monologu, bet keliais monologais su dialogų intarpais. Dabar spektaklio tekstas yra daugiau istorija, prezentacija, liudijimas.

– Tai pirmasis "Bad Rabbits" projektas Kaune? Ar dėl neutralios erdvės poreikio buvo pasirinktas Kauno miesto kamerinis teatras?

A.J.: Taip, tai yra pirmas "Bad Rabbits" kartas Kaune. Iš pradžių apie Kamerinį teatrą nebuvo konkrečių minčių. Bet sužinojau apie rezidentūros programą ir pagalvojau: o kodėl gi ne? Kauno miesto kamierinis teatras buvo visomis prasmėmis atviras bendradarbiavimui. Mes ištiesėme ranką – jie paėmė. Mums svarbu pamatyti publiką, žmones, kurie ateina.

– Šiame spektaklyje pasirodys didžioji dalis "Bad Rabbits" narių?

A.J.: Spektkaklyje vaidins trys "Bad Rabbits" partizanai: Linas Jurkštas, Birutė Belada Tauterytė ir Jurgis Marčėnas. Spektaklis susideda iš dviejų dalių, bet nereiškia, kad tai spektaklis su pertrauka. Pirmoji dalis – aplinkybės, atvedusios Tomą Lašą iki susitikimo su šeimininku. Čia jis per piešinius pasakoja savo istoriją. O antroje dalyje išvysime Tomo Lašo tėvus ir jų santykius. Sufleruoju, kad ten veiksmas vyksta nebe Lietuvoje, bet Briuselyje.

– Jurgi, koks yra jūsų vaidmuo spektaklyje "Samurajaus knyga"? Žinau, kad ten būsi berniukas, vardu Tomas Lašas. Tai išgalvota asmenybė ar tikra?

J.M.: Netikrų asmenybių nebūna.

– Vaikai kartais būna atsiskyrę dėl to, nes jaučiasi nesuprasti. Ar Tomas Lašas taip pat jaučiasi atstumtas aplinkinių?

J.M.: Tomas Lašas gyvena suaugusio žmogaus gyvenimą būdamas vaikas. Jis yra nusistatęs labai daug taisyklių, kurių nevalia laužyti. Greičiausiai jam yra liūdna dėl to, kad jo nesupranta. Na, neliūdna. Jis nesupranta, kodėl jo nesupranta. Nes jis mąsto taip – kaip ir turi būti.

– O tėvai supranta, kad jis yra kitoks?

J.M.: Tėvai – patys geriausi. Jie priima jį tokį, koks jis yra. Tomo Lašo akimis, tėvai yra vedliai. Tėvai – ieties kotas, ant kurio užmautas ietigalis. Jo tikslas yra ietigalis – šeimininkas. Per tėvus, per jų požiūrio kampą, jis brėžia savo gyvenimo kelią. Yra kelios sudedamosios dalys, kurios sudaro Tomo Lašo gyvenimo istoriją: knyga, kodeksas, tėvai ir aplinka. Tomas Lašas yra suaugusio žmogaus prototipas, kuris modeliuoja savo gyvenimą ir gyvenimiškus siekius.

A.J.: Vaikai labai greitai nori suaugti, bando žaisti pagal suaugusiųjų taisykles.

– Kokio amžiaus būtų Tomas Lašas, jeigu jis nebūtų įkalintas vaiko kūne? Kiek jo sielai metų?

M.J.: Tomui Lašui yra dešimt metų, daugiau ir būti negali. Taip ant gimimo liudijimo parašyta. Kai sužinojau, kad ims interviu, važiavau namo ir galvojau, kaip reikėtų apibūdinti, kas yra "Samurajaus knyga"? Apie ką tai istorija? Ir kalbant Jurgio, o ne nuo Tomo Lašo vardu. Ir net ne Jurgio, kuriančio šį spektaklį, bet žiūrovo vardu. Vienu sakiniu – vaikas pateko į tokias  aplinkybes, kur jis neturėjo pasirinkimo nuspręsti, ar jo siekiamas tikslas yra teisingas. Jis savarankiškas, bet jo suvokimui daroma labai didelė įtaka. Jis nespėjo užaugti, kad galėtų į save pasižiūrėti iš šalies. Jis žiūrėjo į save iš šalies žaidimo taisyklėse, neišlipdamas iš taisyklių rato. Tai turbūt yra liūdniausia šios istorijos dalis. Visas jo siekis, valingumas yra be galo žavus, užkrečiamas. Tačiau, žiūrint iš šalies, tai liūdna istorija. Man dešimties metų rūpėjo smėlio dėžė ir obuoliai pavasarį. O čia žmogui rūpėjo tokie siekiai, kurių aš ir dabar dar neturiu.

– O pats nerašėte dienoraščio būdamas vaikas?

J.M.: Bandžiau, bet buvo labai juokinga. Vieną dieną parašiau ir labai kvailai pasijaučiau. Parašiau: "Labas, dienorašti, grįžau iš mokyklos. Pavalgiau plovo. Buvo skanu." Ir viskas – daugiau nieko neparašiau. Dabar, kai pagalvoji, koks absurdas dienoraštis – tu bendrauji su negyvu daiktu, galvodamas, kad tai esi ne tu. Bet iš esmės tu bendrauji su savimi. Aš negavau atgalios nieko. Pats sau nedaviau nieko ir iš to sąsiuvinio nieko negavau. Tai ir numečiau.

– Dienoraštis yra gerai ar blogai?

J.M.: Dažnai tas dienoraštis lieka kaip palikimas tavo giminei. Jeigu tu esi pajėgus iš tikrųjų dokumentuoti, tai yra naudinga. Dabar dokumentuoti mums nebe taip aktualu, dienoraštis tarsi praranda savo pradinę reikšmę. Tačiau tai svarbus dalykas, galintis tapti istorija ir įkvėpimo šaltiniu.

– Tomas Lašas – pirmasis samurajus Lietuvos istorijoje ir paskutinis?

J.M.: Taip, pirmasis samurajus Lietuvos istorijoje.

– Tomas Lašas siekia taip pat tapti kažkieno šeimininku – sensėjumi?

J.M.: Taip, sensėjumi. Pati spektaklio medžiaga yra įkvėpta samurajaus kodekso. Bet yra kalbama ir apie kitus dalykus už samurajaus rėmų, kas supa jo kelią. Šiomis dienomis samurajumi būti yra labai sunku, nes šeimininkai kitokie. Kai pagalvoji, kai paskutinis samurajų būrys Japonijoje prieš ginklus ėjo... Va ten tai buvo dėl ko kovoti.

– O sutinki su teiginiu, kad tikras samurajus be šeimininko tėra tik šuo?

J.M.: Tikras samurajus laikosi kodekso. Jeigu jis nesilaikytų kodekso, jis nebūtų samurajus. Be šeimininko jis yra šuo.

– Tai galima teigti, kad Tomas Lašas kol kas dar jaučiasi kaip šuo, nes vis dar yra ieško šeimininko?

J.M.: Ne, žengdamas savo keliu jis buvo labai stiprus samurajus ir vykdė viską pagal kodeksą. Taip, kaip reikėjo vykdyti. Jis tuo momentu šunimi nebuvo, bet... Nenoriu visko išduoti, tegu tai būna intriga.

Kas? Spektaklis-liudijimas "Samurajaus knyga".

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Sausio 27 d. 18 val.