Pereiti į pagrindinį turinį

Aktoriaus kelias: nuo saldžios "Premjeros" gundymo iki premjerų teatre

2015-06-25 18:00

Aktoriaus Sigito Šidlausko pavardė, veidas, balso intonacijos puikiai pažįstamos Kauno teatromanams. Jo kūrybinėje biografijoje – ilgas Nacionalinio Kauno dramos teatro veikalų sąrašas, tarp kurių – visi Gintaro Varno režisuoti spektakliai.

Sigitas Šidlauskas
Sigitas Šidlauskas / Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Aktoriaus Sigito Šidlausko pavardė, veidas, balso intonacijos puikiai pažįstamos Kauno teatromanams. Jo kūrybinėje biografijoje – ilgas Nacionalinio Kauno dramos teatro veikalų sąrašas, tarp kurių – visi Gintaro Varno režisuoti spektakliai.

Pastarųjų sąraše – ir režisieriui Auksinį scenos kryžių pelnęs "Biografija: vaidinimas", kuriame S.Šidlauskas suvaidino Režisierių. Vasaros atostogų išvakarėse – pokalbis su S.Šidlausku apie pasibaigusį sezoną, naujojo užmačias ir aktorystę apskritai.

– Prieš baigiantis sezonui, pavyko pamatyti populiarųjį "Aušros pažadą" (rež. Agnė Sunklodaitė), sukurtą pagal Romaino Gary autobiografinį romaną. Akivaizdu, tai – literatūrinis spektaklis, tad teksto – ypač daug, o juk šalia dar vaidinate dar visai naujame pagal Maxo Frischo pjesę pastatytame "Biografijoje: vaidinime" (rež. Gintaras Varnas), kuriame taip pat didelis vaidmuo. Maža to – šiuo metu repetuojate naujame spektaklyje, kurį išvysime jau rudenį. Visus vaidinimus lydi begalė teksto, o kur dar iš ankstesniųjų spektaklių, gal vis dėlto po kurio laiko tekstai iš atminties savotiškai išsitrina?

– Ne, visi tekstai lieka galvoje.

– Bet tai baisu.

– Ne, nebaisu, lygiai taip pat, kaip prisiminti tai, kas buvo prieš keletą metų.

– Savotiška pasyvioji atmintis? Bet prisiminimai – ne konkretūs tekstai ir jie praranda tikslumą, išsikraipo, subjektyvėja. "Aušros pažade" teksto – labi daug, be to, jis – spektaklio pagrindinis dėmuo. Šiais laikais atmintis ir taip užkrauta įvairiausių pasyvių, į atmintį nuolat besiveržiančių tekstų, pamirštame elementarius dalykus, nes atmintis tiesiog pergrūsta. Kaip su visu tuo susidoroja aktorius?

– Na, po truputį išmoksti. Aišku, būna ir taip, kad tenka iškalti tekstą, bet tai nėra geras kelias. Atsiranda pavojus, kad jis taip ir liks tik žodžių lavina. Kas kita, kai mokaisi su mizanscenomis, apmąstydamas. Kiekvienas naujas vaidmuo, tekstas – tai tarsi mokymasis vaikščioti iš naujo ir man patinka mokytis be skubos.

– Nebūna jaudinimosi būtent dėl teksto prieš spektaklį, nors gal aktoriai moka išsisukti?

– Aktorių yra įvairių, vieni išsisukti gali meistriškai, kitiems pagelbėja kolegos. Man buvo gal tik keletą kartų, kai staiga spektaklio metu atmintyje – tik baltas lapas. Bet jei grįžti savotišką žingsnį atgal, atmintis įsijungia savaime, čia jau psichologijos, neurologijos sritis. Atmintis susieta su mizanscenų automatizmu. Labai veikia ir muzika: tarkime, atrodo, kaip čia reikės vaidinti po atostogų ar po ilgesnes pertraukos, viduje tarsi tuščia, bet suskamba muzika, išgirsti partnerių balsus, intonacijas ir viskas sugrįžta į savo vietas. Įstrigęs tekstas – retos išimtys, ne kasdienybė. Taip dažniau nutinka, kai spektaklis vaidinamas retai. Apskritai visi spektakliai, kurie vaidinami dažniau, nori nenori tobulėja, vaidmenys išauga ir po kurio laiko suskamba tai, ko, pavyzdžiui, galbūt nebuvo premjeroje.

– Bet gali įvykti ir atvirkščiai – vaidmuo gali pradėti dilti, išsikvėpti.

– Žinoma, gali ir tai vyksta. Tenka pripažinti, kartais būna, kad jauti, jog ir ką tik gimęs spektaklis nekvėpuoja.

– Kita vertus, 25 metų aktorius tą patį vaidmenį po dešimties metų tikriausiai jau natūraliai vaidina kiek kitaip.

– Taip, tarkim, atsimenu "Tolimą šalį", kurioje turėjau bene pirmą didelį vaidmenį. Spektaklį vaidinome dešimt metų. Pirmuosius spektaklius atsimenu kaip košmarą: žiūrovai sėdi už pusmetrio, stingdantis jaudulys, atrodė, kad galimi tik du variantai: arba suvaidini labai gerai, arba tragiškai blogai. Ir tik po kelerių metų atsirado pasitikėjimas, niuansai, žinojimas, ką ir kodėl darau. Bet tai labai priklauso ir nuo kolektyvo. Apskritai yra vaidmenys, kuriuos labiau brangini, kurie artimi, kiti – ne tokie.

– Bet visus profesionalai suvaidina taip pat gerai ir mes, žiūrovai, nė neįtariame, kuris vaidmuo aktoriui brangus, savas ar svetimas. O kuris jums artimesnis iš naujausių vaidmenų? Bet turbūt mandagiai atsakysite, kad visi, tikriausiai to net nedera klausti?

– Šį sezoną išties turėjau labai daug darbo ir, taip, šiuo metu gavau įdomių vaidmenų, skirtingų. Tarkim, M.Frischo pjesė "Biografija: vaidinimas" – mano pamėgta jau seniai. Maža to, kai studijų metais buvome gavę užduotį sukurti spektakliui afišą, kūriau ją būtent "Biografijai: vaidinimui". Žavėjo "teatro teatre" idėja, utopija: o jeigu galėtum viską pakartoti iš naujo, ką darytum tada, kaip pasielgtum? Taigi buvo smagu sužinoti, kad repetuosiu būtent M.Frischą, nors tai nebuvo, tarkim, svajonė, pjesė man patiko labiau kaip literatūra, tarp daugybės perskaitytųjų ji įstrigo stipriau.

Šiame spektaklyje atliekamas Režisieriaus vaidmuo – keistas. Tai gana nuasmeninta persona, charakteristikos nedaug, už savo nugaros jis neturi jokios istorijos. Neaiškus nė jo amžius: tarkim, galėtų būti jis daug vyresnis. Abstrakti, beveik efemeriška būtybė, jis yra, bet koks – neaišku.

– Gerai tai ar blogai?

– Tenka gilintis į situacijos esmę, vaidinti mintį.

– Nors tai galėtų būti ir tobulo Režisieriaus įvaizdis.

 

– Jis, Režisierius, diagnozuoja, įvardija, skatina veikti, bet jo kaip ir nėra. Man regis, aš dar bandžiau ieškoti charakterio, bet šio spektaklio tikrasis režisierius G.Varnas, pasakė, kad nereikia. Ir iš tiesų pamačiau, kad nereikia. Tokio personažo nebuvau vaidinęs, tai man išties buvo labai įdomu.

– Spėju, kad tai jums artimas vaidmuo, esate gana intravertiškas, ramus, nesiveržiate į viešumą, nesiplėšote dėl garbės ar šlovės, nors dažniausiai aktorius – ekstravertiškos prigimties?

– Užsidegimo ir norų man niekada netrūko, tik jie slepiasi po išorine ramybe. Šiaip ekstravertiškų personažų esu sukūręs tikrai nemažai, jau vien Herbačiauskas – vienas didelis spyglys, kaip palaidas šuo, arba Antuanas – kai jis išeina, visi turi pasitraukti. O ką reiškia plėšytis dėl šlovės, nežinau. Pirmiausia reikia gerai atlikti savo darbą.

– O kasdienybėje?

– Priklauso nuo situacijos, artimieji žino ir apie kitą mano pusę.

– Išsišokėlio? Bet aktoriui tai tinka. Tokia savybė gal net reikalinga?

– Aktoriui reikalingiausia savybė – emocinis paslankumas, nes šios profesijos atstovui svarbiausia savotiškai apgauti žiūrovą generuojant emocijas. Teatre labiausiai veikia ne kokie nors išprotauti dalykai, o emocijos – jos jaudina žmones, jie nori susitapatinti, todėl ir ateina į spektaklį, todėl žiūri filmą.

– Kad užkabintų žiūrovą, kad jis akimirką užsimirštų. Bet tikriausiai būna ir taip, kad gali daryti ką nori, nertis iš kailio, bet ryšys su žiūrovais neužsimezga? Ir priežastys labai įvairios, kylančios ne tik iš aktoriaus.

– Taip, gali susirinkti, tarkim, kritinis žiūrovų skaičius, kurie tarsi ne ten pataikė, jiems tai – ne ta pjesė, ne tas spektaklis, lūkesčiai buvo kiti. O yra ir kita žiūrovų dauguma, kuri pirko bilietus būtent į šį, o ne šiaip į bet kokį spektaklį, kuri sąmoningai nori pamatyti juos dominančių aktorių, konkretaus režisieriaus darbą. Dėmesinga publika padeda sukurti ypatingą atmosferą, nes toli gražu ne vien aktoriai sukuria spektaklį, kiekvieną vakarą jis gali būti kitoks – toji atmosfera arba susikuria ir išauga, arba ne. Pavyzdžiui, spektaklio metu ima skambėti telefonai.

– Tai labai išmuša?

– Mane žiauriai, tarkim, per spektaklį "Biografija: vaidinimas", jei taip nutinka, tą atvirai ir pasakau, vaidmuo tai leidžia. Man išties sunku suprasti, kad žmonės, mokantys naudotis telefonu, nemoka išjungti garso, pagaliau tokiu atveju telefoną jie gali palikti rūbinėje arba namuose. Kai tai nutinka, norisi sustoti ir parodyti, kad tai labai trukdo, kartais tai ir padarau.

– Tvyrojusi atmosfera beregint sudraskoma tarsi voratinklis, dėl kurio mes ir atėjome, kad mus apraizgytų, kad jame pasisuptume. Skambutis trukdo aktoriui, bet labiausiai vis dėlto apvagia žiūrovą, jis nebegauna to, ką galėjo patirti, išgyventi. Regis, matytame "Aušros pažade" nei skambučių, nei gaunamų žinučių nebuvo girdėti. O kaip jums šis vaidmuo? Vaidinti patį Romaną Gary gali būti ir svajonė. Greičiausiai šokinėjote iš džiaugsmo, gavęs tokį vaidmenį?

– Na, esu iš tų aktorių, kurie džiaugiasi vaidmeniu tik tada, kai jį sugriebia už uodegos. Apskritai niekada neturėjau svajonių vaidmenų sąrašo, nes pasaulyje yra sukurta tiek puikių pjesių, kurių net nežinome, jos kuriamos ir dabar ir tas svajonių vaidmuo galbūt yra dar nežinomoje pjesėje.

– O kaip vaidmuo kuriamas?

– Pirmiausia turi tą kuriamą žmogų pamilti.

– Turi vaikščioti jo batais?

– Taip, ir negali jo teisti.

– Nes nebūtum juo?

– Būtent, ir net jei to žmogaus savybės tau labai nepriimtinos, vis tiek turi savyje rasti ir jų ar panašių, gal nedominuojančių, gal su jomis yra susidorota, bet vis dėlto – ir tavyje yra visko, taigi negali teisti ir kito.

– Gal aktorius ir realiame gyvenime nėra greitas kitą nuteisti?

– Teisėjo tonas nerodo didelės išminties bet kuriuo atveju. Galų gale ir pats nežinai, kur atsidursi. Pjesės rašomos paprastai apie ribinius išgyvenimus, netektis, lūžius, kurių per savo gyvenimą žmogus patiria keletą, bet ne daugybę, ne kasdien, o spektaklyje tai sudedama į tris valandas. Todėl perprasti personažo emocinį mechanizmą būtina, o tai įmanoma tik analizuojant, pradžioje su spektaklio režisieriumi, paskui jau pačiam, nes aktorius – tai savo vaidmens režisierius. Jei analizuojant ima viršų pyktis ar pasmerkimas – tai blogiausias variantas, tada beveik viską nurašai.

– Nes atsirastų distancija ir netaptum tuo, ką turi įkūnyti?

– Taip. Nors yra spektaklių, kai tos distancijos reikia, bet tai jau – atskiras dalykas.

– O, beje, kodėl pasirinkote aktorystę? Svajonė nuo paauglystės?

– Ne, tokios svajonės neturėjau, po mokyklos baigimo pasirinkau medicinos studijas, bet tą pačią savaitę, kai sužinojau, kad įstojau į Medicinos akademiją, Kauno dramos teatre Viktoras Šinkariukas rinko aktorių grupę. Nuėjau į atranką, nors specialiai jai nesiruošiau, o kai buvau priimtas, abejonių neliko – teatras.

V.Šinkariukas buvo neeilinis menininkas, ryški, intelektuali, uždeganti asmenybė, jis man padarė didžiulę įtaką. Dramos būrelį, aš, žinoma, lankiau, bet ne ten užsikrėčiau teatru. Prisimenu sukrečiantį įspūdį, kurį dar būdamas paauglys išsinešiau iš Jono Vaitkaus spektaklio "Literatūros pamokos", tuomet supratau, kad teatras – didžiulė jėga, kad jis gali kalbėti man ir labai asmeniškai. Šis ir dar keli vaidinimai turbūt buvo slaptoji jėga, nulėmusi mano pasirinkimą.

– Na, iš tiesų turėjo būti kažkokios povandeninės srovės, vis dėlto buvote įstojęs, ir ne bet kur, o į mediciną.

– Beje, tai šiek tiek mistiška. Prieš porą metų besisvečiuojant pas tėvus, mama netikėtai pasakė, kad yra iki šiol išlaikiusi mano pirmos klasės mokyklinę uniformą. Kai ją atnešė, kažkaip savaime ėmiau naršyti kišenes. Ir toje, ir kitoje buvo tuščia, tačiau vienoje jų vis dėlto kažką užčiuopiau. Tai buvo saldainio popierėlis. Saldainis vadinosi "Premjera". Tarsi žinutė iš praeities, lyg patvirtinimas, kad taip ir turėjo būti.


Biografija ir vaidinimai

S.Šidlauskas gimė 1974 m. Anykščiuose. 1993–1996 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje teatro meno mokykloje (vadovas V.Šinkariukas). 1998 m. baigė menotyros bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU), o 2000 m. įgijo dailėtyros magistro laipsnį VDU. Nuo 2000 m. vaidina Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kuria vaidmenis VDU teatre.

Sukūrė vaidmenis visuose režisieriaus G.Varno Kauno dramos teatre statytuose spektakliuose (Jeano-Luco Lagarce'o "Tolima šalis", Marina Carr "Portija Koglen", Fiodoro Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė", Tankredo Dorsto "Nusiaubta šalis", Dea Loher "Nekalti", Dea Loher "Ruzvelto aikštė", Maxo Frischo "Biografija: vaidinimas". Nominuotas Auksinio scenos kryžiaus nominacija už geriausią vyro vaidmenį spektaklyje Marius von Mayenburgas "Bjaurusis".

Ryškiausi praėjusio sezono vaidmenys: Romaino Gary spektaklyje "Aušros pažadas" (pagal R.Gary romaną), Režisierius (pagal M.Frischo pjesę) spektaklyje "Biografija:vaidinimas". Šiuo metu repetuoja D.Loher pjesėje "Klaros santykiai" (rež. Rolandas Atkočiūnas), kurio premjera jau rugsėjo mėnesį.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų