Neseniai šokio trupės „Nuepiko“ gretas papildęs menininkas kasdienėje savo veikloje daug dėmesio skiria ieškodamas, kas yra bendro tarp gatvės ir šiuolaikinio šokių. Pokalbio metu A.Mozūraitis pasakoja apie įvairias šokio patirtis Jurbarke, Kaune, Londone ir Švedijos miškuose, dalijasi mintimis apie judesio edukaciją ir pirmuosius savo žingsnius šiuolaikinio šokio lauke.

– Kokie buvo pirmieji tavo žingsniai šokio pasaulyje?

– Esu iš Jurbarko. Ten gimiau, užaugau ir pradėjau šokti, kai man buvo aštuoneri. Tuo metu šokiai dar vadinosi ritminiais. Pradėjau nuo šiuolaikinio šokio, o būdamas šešiolikos pasinėriau į hiphopą, apie kurį Jurbarke mažai kas žinojo.

– Kaip apie hiphopą sužinojai tu? Kas buvo toliau?

– Internete ir šokio konkursuose, kuriuose dalyvaudavau su šiuolaikinio šokio kolektyvu. Kiek galėjau šokdamas nuveikti Jurbarke, tiek nuveikiau. Paskui išvykau studijuoti tarptautinio turizmo verslo Vilniuje. Būtent tada ir sužinojau, kas yra tikras hiphopas, o vėliau ir hausas. Prisijungiau prie „G-House“ šokių studijos, kuriai vadovauja Gaudrė Kazlauskaitė. Norėjau šokti hiphopą, tačiau Gaudrė buvo griežta, jos studijoje reikėjo šokti ir hausą. Seniai norėjau pas ją mokytis, tad sutikau.

Prisijaukinti hausą nebuvo lengva. Nors hauso muzika man patiko, judesio nesuvokiau. Hiphopas – gatvės šokis, o hauso ištakos klubų kultūroje. Būdamas aštuoniolikos mažai teišmaniau apie klubus. Bet, laikui bėgant, supratau, kad hausas mano gyvenime užima pirmą vietą, kad noriu gilintis būtent į jį. Pradėjau lankytis šokio stovyklose ir seminaruose užsienyje, nes Lietuvoje jie nevyko. Domėjausi hauso pradininkais, didžėjų ir klubų kultūra, pamačiau daugiau pasaulio.

Po studijų Vilniuje išvažiavau semtis žinių į Londoną, nes tikėjau galintis jų ten įgyti. Ir neklydau. Londono „Trinity Laban“ konservatorijoje studijavau šiuolaikinį šokį. Tai buvo pirmas oficialus mano susidūrimas su šiuolaikiniu šokiu. Gilinau dar vaikystėje sukauptas žinias. Norėjau daugiau suprasti apie kūną, linijas, raumenų veiklą ir judesį. Po pusmečio studijas teko palikti. Londone labai sunku išsilaikyti finansiškai.

Iš vieno draugo sužinojau, kad Švedijoje yra įdomi gatvės šokių mokykla. Ji įsikūrusi ne kur nors Stokholme, o miškuose, toli nuo miesto. Nuvykau į atranką ir, sėkmingai ją įveikęs, patekau į dvejus metus trunkantį hauso kursą. Ten visai kitaip supratau judesį. Be hauso, mokykloje buvo dėstomi dar keturi šokio stiliai: hiphopas, lokingas, popingas ir breikas. Nors studijavau hausą, galėjau lankyti ir kitas pamokas. Be to, mokykloje vykdavo laisvo stiliaus šokių vakarai, kuriuose daug improvizuodavome. Pamažu supratau, kad hiphopas ar hausas nėra tik tam tikrų judesių deriniai. Tai viso kūno šokiai, į kuriuos galima įterpti skirtingų šokio stilių elementų. Hausas paremtas pėdų darbu. Daugelis šokdami hausą tik pėdomis ir užsiima. Ir aš toks buvau. Šokdamas negalvojau apie viršutinę kūno dalį, jos nekontroliavau, nes koncentravausi į pėdas ir judesių atlikimo techniką. Tuomet ir mokytojai, ir aš pastebėjome, kad viršutinė kūno dalis (ypač rankos) daro beleką. Sulaukiau kritikos iš mokytojų. Pradėjau daugiau treniruoti viršutinę kūno dalį. Šiuolaikinis šokis man padėjo pajausti savo kūno linijas, rankas, pečius, krūtinę. Supratau, kad turiu priimti savo kūną tokį, koks jis yra. Dabar labai daug judu rankomis.

Kelias: pradėjęs nuo vaikystėje šoktų ritminių šokių, per hipohopą, hausą A.Mozūraitis atėjo iki profesionalios šiuolaikinio šokio scenos. / K. Čyžiūtės Svirskienės nuotr.

– Kaip atsidūrei Kaune?

– Per pirmąjį karantiną. Tuo metu vėl gyvenau ir dirbau Londone, tačiau, prasidėjus karantinui, netekau darbo ir teko išvykti. Pirma nukeliavau į Švediją, kur nuo studijų miškuose laikų turėjau draugų. Ten tuo metu dar nebuvo labai griežto karantino, radau darbą kavinėje. Taip praleidau kelis mėnesius. Skrydžiai nevyko, keliauti buvo sudėtinga ir brangu. Galiausiai atsirado vienas laivas, parplukdęs mane į Lietuvą.

Grįžti buvo gana sudėtinga. Dvi saviizoliacijos savaites mėginau suprasti, kas vyksta Lietuvoje, kokių čia yra galimybių. Planavau Lietuvoje praleisti vasarą ir grįžti į Londoną. Tačiau nusiunčiau kelis laiškus į šokio teatrus Lietuvoje, klausdamas, ar juose neatsirastų galimybių dalyvauti šokio seminaruose ar mokymuose. Taip apie mane sužinojo „Aura“ ir pakvietė į šokėjų atranką Kaune. Perėjau. Supratau, kad Lietuvoje liksiu dar bent metus.

– Kaip sekėsi prisijaukinti šiuolaikinio šokio sceną „Auroje“? Juk ligi tol šiuolaikinio šokio mokeisi gana apgraibomis.

– Pradžia tikrai nebuvo paprasta. Ypač sunku buvo įgyti klasikinio baleto pagrindus. Daugelyje šiuolaikinio šokio trupių nuo klasikinio baleto nepabėgsi. Jo buvo ir „Auroje“. Didžioji dalis trupės šokėjų gerai jį išmanė. Tačiau man ir dar vienam šokėjui teko mokytis visko iš esmės. Smagu, kad buvau ne vienas. Kiti trupės nariai labai padėjo. Kasdien vyko skirtingos šiuolaikinio šokio ir baleto pamokos. Pamažu su Birutės Letukaitės ir kitų choreografų pagalba visko pramokau. Scena mane visada traukė. Mėgstu teatrą, seniai norėjau pajausti, ką reiškia būti šokio trupės dalimi. Gatvės šokio trupių nedaug.

– Jau kurį laiką užsiimi intensyvia gatvės šokio sklaida.

– Viskas prasidėjo nuo šokio edukacijos, kuria pradėjau užsiimti dar gyvendamas Londone, pavaduodamas mokytojus šokio studijose ir nuolatos mokydamas koledže. Dabar Kaune vedu privačias šokio pamokas, dėstau universitete, Judesio laboratorijoje. Šokio edukacija tampa vis svarbesne mano gyvenimo dalimi. Džiaugiuosi dėl to. Jaučiu, kad atėjo metas, kai galiu savo žiniomis dalytis su kitais.

Vis dėlto daugiausia gatvės šokio sklaida vyksta vadinamosiose šokio kovose (angl. battles). Šokio kovų koncepcija paremta dalijimusi, o ne noru įrodyti, kas geresnis. Nors, žinoma, visko būna. Tačiau ypač hause labai svarbus dalijimosi momentas, kovų metu vyksta dialogai. Ir tai labai gražu. Ilgą laiką lankiausi ir dalyvavau profesionaliose gatvės šokio kovose – konkursuose, kol supratau, kad pats noriu inicijuoti kažką panašaus. Taip gimė „Pure House“ idėja. Tai kelių dienų trukmės hauso renginys, kurio metu vyksta šokio seminarai, mokymai ir galiausiai šokio kovos – konkursai. Pirmąjį „Pure House“ surengiau 2019 m. vasarą Vilniuje. Tuomet dar gyvenau Londone, bet labai norėjau atvežti dalį to, ką išmokau svetur, į Lietuvą. Renginys sulaukė sėkmės. Vėliau surengiau dar vieną. Trečiąjį teko atšaukti dėl pandemijos. Praeitą vasarą taip pat organizavau „Pure Camp“ – gatvės šokio stovyklą. Bandau į Lietuvą atvežti tai, ko čia nėra. Tačiau nenoriu apsiriboti tik Lietuva. Iniciatyvos tikslas – sutelkti žmones iš įvairių pasaulio kampelių, Lietuvoje ir svetur.

Komanda: „Mėgstu teatrą, seniai norėjau pajausti, ką reiškia būti šokio trupės dalimi“, – sako prie „Nuepiko“ prisijungęs A.Mozūraitis. / R. Mittendorferio nuotr.

– Pastaruoju metu tave buvo galima išvysti šokantį ir televizijos ekranuose. Kartu su „Aquarium de Clara“ dalyvavote muzikiniame projekte „X faktorius“ ir patekote į finalą. Ką tau reiškė dalyvauti projekte? Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Kokių įspūdžių pasisėmei?

– Projektas mano gyvenime atsirado gana netikėtai. Mano mergina Clara į atrankas nuėjo kaip solistė, bet po jų buvo nuspręsta, kad Clara projektą tęs dainuodama ir šokdama. Abu nutarėme, kad vienas iš prie jos prisijungsiančių šokėjų būsiu aš, kita – mano buvusi mokytoja, o dabar nuostabi draugė Gaudrė. Vien dėl to, kad „Aquarium de Clara“ komandoje buvo šie žmonės, nuo pirmos projekto minutės man tai reiškė labai daug. Dalyvauti projekte buvo svarbu ne tik man, Clarai ar Gaudrei. Tai buvo svarbu mums kaip komandai. Sunkiausia buvo tai, kad be „X faktoriaus“, mes turime dar milijoną kitų darbų. Susiderinti, rasti laiko repeticijoms buvo be galo sunku, todėl repetuodavome ir kurdavome naktimis. Automobilis tapo antraisiais namais, kelionės autostrada Kaunas–Vilnius–Kaunas tapo ramiausiu laiku, Kaunas tapo miestu, kuriame dirbu, o Vilnius... atrodė, kad ten gyvenau. Bet išgyvenome ir esame labai laimingi dėl pasiekto rezultato. Manau, mūsų grupė išsiskyrė tuo, kad mums muzika ir dainavimas tuo nesibaigia, mums svarbu prie muzikos prijungti judesį, sukurti vizualias pasirodymo dalis. Didžiuojuosi tuo, kad aš, Clara ir Gaudrė parodėme labai daug skirtingų savo pusių, nė vienas pasirodymas neatrodė taip pat, to mes labiausiai ir norėjome. Šiuo metu kartu kuriame naujus projektus.

– Neseniai papildei šokio trupės „Nuepiko“ gretas. Viskas prasidėjo nuo pažinties su šokėju Mariumi Pinigiu?

– Taip. Su Mariumi susipažinome Lietuvos vaikų ir jaunimo organizuojamoje šokio stovykloje. Jis ten buvo pakviestas kaip šiuolaikinio šokio mokytojas, aš – kaip hauso. Stovykloje Marius buvo mano kambariokas. Vėliau Mariaus dėka ir Kaunas, kurio tuo metu gerai nepažinojau, tapo mielesnis. Jis padėjo integruotis į vietinį šokio pasaulį. Esu jam labai dėkingas. Susibendravę stovykloje, žinojome, kad kartu dirbsime, tik tada dar nežinojome, kaip ir kada.

– Prie trupės prisijungei dar labai neseniai. Tačiau drauge su trupės šokėju Adrianu Carlo Bibiano jau spėjote pastatyti spektaklį „Pakankamas atstumas“? Apie ką jis?

– Spektaklyje kalbame apie atstumą, tačiau nenorėjome parodyti to tiesmukai. Norėjome sukurti spektaklį, kuris lengvai pasiduotų tiek mūsų, tiek žiūrovų interpretacijoms. Todėl turbūt aš ir Carlo atsakytume į šį klausimą skirtingai. Spektaklyje naudojame virves, kurios padeda mums išreikšti bendrumą ir atsiskyrimą, susijungimą ir tarpą. Virvė turi labai daug metaforų apie artumą ir nuotolį, kurie gali būti ir malonūs, ir ne. Bandome aprėpti visus šiuos dalykus. Kol kas judame gera linkme.

– Drauge su „Nuepiko“ šiuo metu kuriate naują spektaklį „Niekur, bet ne čia“. Kokios tai patirtys? Ką ruošiate žiūrovams?

– Šis spektaklis yra pirmasis, kurį ruošiame su nauja komanda, todėl procesas yra labai įdomus. Tarsi pažįstame vienas kitą iš naujo, iš kitos – kūrybinės – pusės. Man labai smagu, kad visi esame vienodai svarbūs komandos dalyviai. Kiekvieno nuomonė yra išgirsta, bandome viską, ką kiekvienas iš mūsų pasiūlo, ir tuomet pildome, sprendžiame, ar tai veikia, ar reikia kažką keisti. Būna dienų, kai tiesiog reikia kalbėtis ir suprasti vienam kitą, o kitą kartą norisi tik judėti ir bandyti viską atlikti fiziškai. Manau, procese visko daug – ir kas suprantama, ir kas ne. Tai pamatys ir žiūrovai. Rengiame spektaklį, kuris man pačiam kelia daug klausimų ir minčių. Tam tikruose dalykuose ir situacijose jaučiamės labai patogiai, savame kailyje, o kartais reikia priimti kitokią realybę ir prie jos prisitaikyti, nekelti klausimų, ar kažkas yra ne taip. Viskas yra normalu, nors taip ir neatrodo. Esame skirtingi, todėl kiekvieno būsena turi būti priimta ir gerbiama. Įdomu, ar tai pajaus žiūrovai ir kokių jausmų ir išgyvenimų jie patirs.

– „Nuepiko“ veikloje svarbūs ne tik sceniniai pasirodymai, bet ir edukacinis dėmuo. Kokią edukaciją planuoji toliau vykdyti trupėje?

– Mokydamas noriu sujungti šiuolaikinį šokį ir hausą, parodyti žmonėms, kaip aš juos suprantu. Ieškoti sąsajų ir skirtumų. Hause svarbi ritmika ir muzikalumas, o šiuolaikiniame šokyje – linijos, jame daug rankų ir kojų judesių. Noriu įkvėpti žmones susipažinti su įvairiais šokio stiliais ir pritaikyti juos sau. Nebūtinai vien šokio prasme, bet tiesiog judant erdvėje. Su „Nuepiko“ siekiame, kad žmonės judėtų, pajustų savo kūnus, suprastų, kad galima ne tik vaikščioti ar bėgioti, bet kad jie turi kur kas daugiau galimybių, kurias mes turime išnaudoti ir parodyti sau ir kitiems.

– Dažnai bijome judėti kitoniškai dėl tam tikro mums įskiepyto estetikos suvokimo, nors šiuolaikiniame šokyje grožio sąvoka pamažu kinta...

– Šiuo metu privačiai mokau vaikus. Pastebiu, kaip dažnai jie šokdami žiūri į veidrodį, stebi, kaip atrodo. Bandau tai pakeisti. Noriu mokiniams parodyti, kad mūsų kūnų judesiai gražūs, net jei kartais susikūpriname ar sukeliame pečius. Darome tai, nes klausome savo kūno. Ir tai yra gražu. Noriu, kad jie tai suprastų. Žinoma, grakščios linijos irgi gražu. Tačiau yra ir kita grožio pusė.

– Kokiais dar principais vadovaujiesi mokydamas?

– Man labai svarbi muzika. Mėgstu judėti ir tyloje. Bet grojant muzikai jaučiuosi kitaip. Nesvarbu, ar būčiau geros ar blogos nuotaikos, išgirdęs muziką prisitaikau prie to, ką girdžiu. Šiuolaikiniame šokyje labai daug šokama prieš muziką. Jei muzika greita – šokama lėtai. Ir atvirkščiai. Tai įdomu. Tačiau dažnai užduodu sau klausimą: kodėl? Aš noriu šokti pagal muziką, ne prieš ją. Todėl nesvarbu, ar pats šokčiau, ar mokyčiau šiuolaikinio šokio ir hauso, visada tai darau su muzika. Man labai svarbu, kad kiekviena kūno dalis judėtų tuo pačiu metu. Visą laiką pradedu pamoką nuo absoliučios improvizacijos, nesvarbu, ar mokyčiau vaikus, ar suaugusiuosius, profesionalus ar pradedančiuosius. Mes skenuojame kūną – nuo galvos iki pėdų, nuo pėdų iki galvos. Tik išjudinę visą kūną pradedame kalbėti apie šokio specifiką. Šis metodas padeda atrasti naujų kūno galimybių, judėti, kaip nesame judėję anksčiau. Tai ir yra tobulėjimas.

Kas? „Nuepiko“ ir Kauno kamerinio teatro šokio spektaklis „Pakankamas atstumas“.

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? Kovo 10 d. 18 val.

Kas? „Nuepiko“ šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“.

Kur? Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre.

Kada? Kovo 20 d. 19 val.