Žinomas skulptorius, menininkas, tekstų apie meną kūrėjas, įvairių akcijų sumanytojas kaunietis Robertas Antinis savo menine kūryba ir tekstais provokuoja, laužo tradicinį stereotipinį mąstymą, kelia klausimus ir plečia meno sampratos ribas. neseniai jo gyvenime atsirado dar vienas kūrinys – "Stalas". Knyga, kuri savaime suprantama, nėra tik dar vienas leidyklų produktas – ne veltui jos autorius R.Antinis.

Taikomosios dailės mokyklą Rygoje, Latvijos TSR valstybinę dailės akademiją baigusio R.Antinio kūrybai nemažos įtakos turėjo tėvas skulptorius Robertas Antinis. Nuo 1969-ųjų menininkas intensyviai dalyvauja tarpdisciplinio meno projektuose: kuria skulptūras, objektus, performansus ir instaliacijas, yra grupės "Post Ars" narys. Oficialioje kūrėjo biografijoje – ir Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto docento pareigos, garbės narystė Latvijos skulptūros centre bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno komisijoje (2008–2014 m.).

Tai žmogus, turintis ne vieną talentą: jis ne tik kuria originalius ir nematytus skulptūrinius objektus, bet ir rašo tekstus – yra išleidęs tris konceptualias kūrybinių svarstymų autorines knygas: 2000 m. – "IR", 2010 m. – "Į". Už pastarąją 2011 m. Vilniaus knygų mugėje vykusiame Knygos meno konkurse menininkui suteiktas laureato vardas bibliografinių ir eksperimentinių leidinių grupėje.

Naujausią R.Antinio knygą "Stalas" išleido Dailininkų sąjungos galerija. Knygoje yra pratęsiami ankstesnės autoriaus knygos "Į" kūrybiniai svarstymai. Aktualizuojami skulptoriaus ir medžiagos, menininko ir žodžio trapūs ir kintantys santykiai, kūrybos ir buvimo paradoksai. Knyga netradicinė visa kuo: formatu, struktūra, dizainu, spausdinto ir ranka rašyto žodžio ir nesuvaldyto piešinio pilka, juoda, balta spalvų jungtimi. Kiekvienas knygos skyrius kartais tampa atskiru meno kūriniu, turinčiu aiškią formą ir turinį, linijos ir žodžio dermę bei minties slinktį.

R.Antinio "Stalas" netelpa į tradicinę knygos sampratą. Ar ji tik apie meną? Ne – ir apie gyvenimą, rašymą, buvimo paradoksus. Tai eksperimentinė knyga, tokia pat nesuspėjama, įvairi, žaisminga kaip ir pats menininkas, nuolat kuriantis, provokuojantis, griaunantis tradicijos kanonus, kviečiantis prie "stalo" padiskutuoti ir skaitytoją. Tad imkite ir skaitykite R.Antinio "Stalą", drauge su autoriumi leiskitės į jo kūrybinių svarstymų labirintą arba oponuokite jam.

– Esate įvairiapusis menininkas: kuriate skulptūrą, piešiate, rašote tekstus, dalyvaujate performansuose ir įvairiose meninėse akcijose. Jūs – tas menininkas, kurį nuolat pirmyn veda meninis įkarštis ir idėjos. Kuri meno sritis jums yra artimiausia, o galbūt tokios nėra? Kas jus įkvepia ir skatina kūryboje?

– Be abejo, pradėjau nuo molio. Kuo daugiau jį minkau ir spaudinėju, pajuntu, suprantu ir vertinu, kartu noriu būti įvairesnis, įdomesnis – su įvairiomis medžiagomis kuo įvairesnėse situacijose. Argi nepuiku yra vartoti žodį "įdomesnis", kuris gali būti kuo įvairesnis, kuris gali paneigti save.

Argi neįdomus yra žodis, kuris vartaliojasi, prie jo gali atsirasti dar keli žodžiai, ir man reikės juos suvaldyti. Be abejo, žodžiai kartais gali įstrigti ir į molio gabalėlį, tada kaip vieni kitus ir surandame visai neužmirštus. O piešiant liniją kartais žodis pakrypsta ir atsiranda idėjų schemoje. Pakeliu galvą ir žiūriu, kaip einantis žmogus savo kūnu piešia, braižo trajektorijas erdvėje. O kartais iš viso nieko nereikia, tiktai žodžių prie stalo ir fantazijos.

– Esate išleidęs tris knygas. Visose jose subtiliai dera tekstas, piešinys, forma. Tai netradicinės, svarstančios kūrybinę problematiką knygos, kuriose provokuojamas, įtraukiamas į dialogą ir skaitytojas. Naujausioji knyga "Stalas" išleista šiais metais. Ji netradicinės išvaizdos, formato, tarsi eksperimentas, kuriame ir skaitytojas turi būti dalyviu ar žaidėju. Kaip atsirado ši knyga? Kokios kūrybos idėjos čia jums yra svarbiausios?

– Į knygą žiūriu kaip į visumą. Knygą įsivaizduoju kaip mane supančios erdvės dalį, kuri neturi rėmų. Ji yra tarytum kino juosta, kurią skaitytojas versdamas gali suvokti. Jis tą kino juostą gali sukti į visas puses. Man šita kino juosta – KNYGA yra pretekstas pabūti suvokėju kitame pasaulyje. STALAS – tai dialogai tarp jo kojos stovinčio laiko. Be to stalas neužsidaro, jis priglaudžia įvairius perėjūnus: kaimynus, bičiulius ir net kartais užsukančius pas mane "namo komendantus".

– Su savo teksto skaitytoju kiek žaidžiate, improvizuojate, praveriate gilesnes kūrybos erdves. Koks jūsų skaitytojas, kurį kviečiate pokalbio? Kaip jį įsivaizduojate?

– Šioje knygoje pirmas puslapis derinasi su ketvirtu puslapiu. Dažnai vartoju žodį "jungtis". Tai lygiai tas pats – kaip knyga ir gyvenimas, susidedantis iš esminių dalykų. Mano tikslas sukurti instrumentą, kuris jungtų mus. Tai ir įdomiausia – netikslumai, sutikslinimai, sutapimai ir priešingybės su jais. Jei su manimi diskutuojama, ginčijamasi, kartais jis būna nugalėtas ir dažnai lieka nugalėtas.

– Grupė "Post Ars", aktyviai veikusi dar prieš gerą dešimtmetį, iširo, nes greičiausiai visi jos dalyviai yra itin individualistai, turintys daug kūrybinių užmojų ir planų. Netipines, netradicines idėjas kiekvienas individualiai reiškiate savajame kūrybos lauke? O galbūt kartais susiburiate bendrai idėjai ar veiksmui?

– Šiuo metu kaip tik yra rašoma knyga, skirta grupės "Post Ars" veiklai aptarti. Nelengva sukurti bendraminčių būrį – tokius, kokie buvo "Post Ars" grupėje.

– Ką šiuo metu dirbate? Kokie artimiausi kūrybiniai planai?

– Pirmumą skiriu neapčiuopiamybei – gal tai paradoksas, juk dažnai dirbama su apčiuopiama medžiaga. Vis dėlto pastebiu, kad nieko nėra svarbiau už patį suvokėją, kuris ir yra meno kūrinys. Svarbu bendraminčių srautas. Pirmumą skiriu neapčiuopiamybei. Galbūt tai priešprieša? Skulptoriui, kuris kontroliuoja ir dirba su apčiuopiamomis medžiagomis. Apibendrindamas pakartoju, kad nieko nėra svarbiau už patį suvokėją, kuris privalo ir toliau lipdyti mano kūrinius.

R.Antinio autoimprovizacija pristatant knygą "Stalas"

Dalyviai: Keturios kojos, stalviršis, laikmatis

I KOJA. Kartais nesiekiu grindų. Rašytojas nori atsiradusį tarpą kažkaip įprasmint: kažkuo užpildyti. Šis tarpas neamžinas. Truks gal tik kokias keturias minutes. Rašytojas, pasinaudojęs proga, kaišioja į jį pirštą. Nespėja ištraukti – yra traukiamasis į tarpą. Tada šaukiu: "Pamatuokite!" Matuotojas sako: "Stalo koja pailgėjo dviem centimetrais." Tada Rašytojas dalija du centimetrus iš stalo kojos ilgio ir taip sužino, kiek jam dar liko. Ko?

II KOJA. Gali kilti pretenzijų!

LAIKMATIS. Pradedu skaičiuoti. Tai šiek tiek nuobodoka.

III KOJA. Manimi lakioja kirvarpos. Kažkodėl viena kryptimi – į viršų. Jei kaimynas joms sušuktų: "Į apačią!", jos tik pasimuistytų. Kokia beprasmybė lįsti prie neparašytos knygos. Jos ženklina kelią. Juk bus sunku atskirti, kuris chaosas mano, kuris – kirvarpų. Ir nebus būdų sužinoti, kurie iš mūsų slankios, o kurie pasmerkti.

I KOJA. Niekas negali pasakyti, kodėl taip vyksta, niekam nedaro blogo, kartais liaunasi. Visi turi tikslą.

IV KOJA. Kai pradedu galvoti, pakeliu galvą į dangų ir matau, ką norėjau pasakyti. Tačiau mintys, nupieštos danguje, labai nepastovios ir trumpalaikės, tad Rašytojui tenka jas pakartoti ant stalviršio.

STALVIRŠIS. Yra 22 žodžiai, kuriuos norėčiau vartyti, kaišioti vieną į kitą, kažkurį pastumti, kad galėčiau vėl įtvirtinti kitoje vietoje. Su jais esu savas. Juos dėlioju į didelę knygą. "Ar jūsų nevargina tie kiti, susispietę apie rašomą knygą?" – klausinėja manęs. Sakau: "Noriu juos tik sumažinti: gali būti vienas žodis."

Juk galima pamatyti amsintį šunelį, sergintį avelių bandą. Jos laksto po vieną, jausdamos šunelio sergėjimą. Bet vis tiek kokia pabėga. Tada prie jos pamatome tylintį ir mąstantį Rašytoją: "Ji kaip tas žodis." Glaudžia ją prie savęs, žvelgia vienas į kitą drėgnomis akimis. Juk yra atsakingas už jos saugojimą nuo mėsininko peilio.

LAIKMATIS. Visą tai panašu į meilę, vaikštinėjant baltu popieriaus lapu, kai jo kvapas liečiasi prie mano alsavimo.

I KOJA. Ach!

STALVIRŠIS. Reiktų pagalvoti apie galimybes, kaip elgtis su jau sukurta knyga. Visų pirma instrumentais jos naikinimui. Instrumentų daug. Kurie? Jei kas pakeltų virš knygos instrumentą, kiek išgalėtų jį laikyti virš galvos? Kaip jis turėtų nusileisti ir sunaikinti knygą? Tai reikia apgalvoti instrumentui dar nenusileidus.

Gal knygą suplakti į didelį debesį, panašų į cukraus gabalėlį?

I KOJA. Gal?

STALVIRŠIS. Gi įsimylėjėliai renkasi žodį panašų į cukrų, tampo žodžių liniją, jei nepakanka kambario erdvės, atveria langą ir tada stebi, kaip ji vingiuoja gatve, slysta tarp praeivių, panyra upėn, keliauja toliau, nuklysta, nelengva ją įskaityti, tirpsta. Vėl ieško naujo žodžio.

I KOJA. Taip!

STALVIRŠIS. Pravartu liniją suvynioti ir vėl ištiesinti. Ji tiktų šunelio pavadėliui. Šunelis gal norėtų pabėgti tolėliau, tačiau jo pavadėlis-linija laikomas tvirtai. Visos linijos mums praverčia. Tačiau šunelis ir jo šeimininkas nesutaria dėl pavadėlio-linijos svarbos. Šeimininkui rūpi, kad šunelis nepaspruktų, o šunelis mąsto, kodėl pavadėlis toks trumpas.

Būna kažkas liniją pjaustinėja. Vieni prieštarauja: "Ar taip galima elgtis?" Kiti kalba: "Kiek ji gali tęstis, mums ji pabodo." Tuo metu neapsikentusysis rankalioja atkarpėles ir dėlioja "PABAIGA".

LAIKMATIS. Pokalbis tęsėsi dvi minutes. Užrašyta knygoje. Jei kas nors tai užrašytų anksčiau, tai būtų pašnekesio patvirtinimas.