Knygos autorė – tapanti žurnalistė, humanitarinių mokslų daktarė Jolita Linkevičiūtė-Rimavičienė – sako, kad prieiti prie dailininko, įgyti jo pasitikėjimą nebuvo lengva. Sužavėta modernistinės dailininko tapybos ir grafikos, kaunietė autorė P.Gailių (1928–2015) susirado vedama tikslo tapti jo mokine – siekė išmokti iš jo mąstyti tapyba. Bendraujant su dailininku, kilo mintis įspūdžius sudėti į knygą. "Pranas iš tiesų buvo mokytojas daugeliui – ir kaip menininkas, ir kaip asmenybė – švytintis, žėrintis, spalvotas, iš daug sudėtingų sluoksnių", – sako atskirus prisilietimus prie menininko, jo kūrybos knygoje aprašiusi J.Linkevičiūtė-Rimavičienė.

– Simona Makselienė yra sudariusi ir išleidusi solidų P.Gailiaus kūrybos albumą. Kodėl, jūsų akimis, reikėjo dar vienos, kad ir nedidelės, knygelės apie jį?

– 2014 m., susipažinus su P.Gailiumi Paryžiuje ir kalbantis apie kūrybą, gimė mintis apie dailininko kūrybinės biografijos parašymo galimybę. Juolab kad esu rašiusi nemažai tekstų apie žinomus lietuvių menininkus, Nacionalinės premijos laureatus – rūpėjo bent akies krašteliu prisiliesti prie tokios asmenybės. Sumanymas buvo toks: nagrinėti Prano kūrybos reikšmes Algirdo Juliaus Greimo semiotiniu požiūriu, bandyti aprašyti jo kūrybos metodą, kurio jis niekam nerodė. Savotiška spėlionė. Įdomu buvo šiame sumanyme tai, kad jie abu – būdami lietuviais ir prancūzais vienu metu, priklausantys dviem – lietuvių ir civilizacinei, europietiškajai, prancūzų – kultūroms, gali vaikštinėti vienas po kito darbus. Dailininkas sakė: "Pranas yra Pranas, bet Greimas yra statula." P.Gailiaus kūryba yra grynai lietuviška ir visiškai europietiška, turinti abiejų kultūrų dėmenis. Solidžiame S.Makselienės albume yra daugiau menotyros tekstų, o kūrybinėje biografijoje mąstyta išskleisti Prano kūrybos reikšmes, aprašyti jo kūrybos metodą gyvu, publicistiniu stiliumi.

– Jus su P.Gailiumi siejo tam tikras asmeniškas ryšys: siekėte tapti jo mokine. Kuo jus sudomino P.Gailiaus kūryba?

– Šis susitikimas buvo likimo ir Dievo dovana, prilipimas ir emocinė jungtis, kurią nutraukti buvo itin skausminga. Teisingai per Prano mirties metinių paminėjimą pasakė Simona – kiekvienas, nors kartą prisilietęs, nori turėti bent gabalėlį Prano, jį savintis. Prano kūryba pribloškė įvairumu, nuolatiniu keitimuisi, emocionalumu, ekspresija, atrodė, jog šiame žmoguje telpa tiek visko daug: poezija, grafika, tapyba, abstrakcija, kaligrafija, gestas. Subtilumas, elegancija, vyriškumas. Atrodė, kad galiu prie viso to prisiliesti, pamatyti, suvokti, kaip jis tai daro. Susipažinimas buvo staigus ir elektrinis – Romo Sakadolskio ir Valdo Papievio dėka. Pranas liko nustebintas tokio noro, kad kažkas iš Lietuvos nori tapti jo mokiniu, bet sutiko – man tai buvo stebuklas, kažkas antgamtiško – ženklas. Norėjau išmokti ne tapyti, o mąstyti tapyba.

– Su dailininku keletą kartų buvote susitikę Paryžiuje. P.Gailius arti savęs prisileisdavo toli gražu ne kiekvieną žmogų. Ar jus jis lengvai prisileido?

– Su P.Gailiumi pavyko susitikti du kartus, tačiau daugiau kalbėjomės telefonu – atrodė, kad emociškai jis gali pamaitinti žmogų, trokštantį prisiliesti prie jo kūrybos. Jis geidė savo kūryba dalytis, norėjo daug jos duoti. Kitas dalykas, jam rūpėjo būti priimtam Lietuvos, jis save laikė lietuviu, žemaičiu iš Mažeikių, vis dar braidančiu savo vaikystės Ventoje, žvejojančiu savo didįjį ešerį – tapybą. Pranas buvo optimistas, sakęs, kad "neturi talento kančiai", tačiau savo gyvenime patyręs daug skausmo, jo biografija sudėtinga – tokie žmonės nelabai ką prisileidžia arti, natūraliai saugo savo vidinį pasaulį, neskirtą pašalaičio akims. Artimai Pranas bendravo su S.Makseliene, Edvydu Žuku, V.Papieviu – jis nekalbėjo apie save ar savo biografiją, jis kalbėjo tik apie kūrybą – man tai buvo įdomu – klausytis, empatiškai įsijausti. Pranas kiekvieną kartą buvo kitoks, jo sprendimai keisdavosi kaip tikro menininko, labai intelektualaus žmogaus: "Tu nežinai Bachelard'o? (Gastonas Bachelard'as – prancūzų filosofas, žymiausius darbus parašęs poetikos ir mokslo filosofijos srityse, daręs įtaką jaunesnės kartos filosofams, tarp kurių – Michelis Foucault ir Jacques Derrida – red. past.)." Tokie žmonės neprisileidžia lengvai ar arti – kartą teko apsipilti ašaromis.

– Kokį žmogų pažinote?

– Per tą trumpą laiką, per kurį neįmanoma pažinti žmogaus – visokį. Duodantį kitam, maitinantį kitą savo kūryba, nebijantį savo jausmingumo. Jaunatvišką. Vyrišką, emocionalią, besikeičiančią, sudėtingą asmenybę, suvokiančią savo likimą mene. Manau, spėju, tik įtariu, kad Prano optimizmas buvo pabėgimas nuo jo paties skausmo, jis mokėjo to neparodyti. Paskutinius dvejus metus jis sunkiai sirgo, bet neišsidavė, buvo labai stiprus, valingas žmogus ir kiekvienas pokalbis atrodė vertybė, labai trapu. Jis kūrė savo dirbtuvėje Provanse turbūt iki paskutinės minutės – vienas paskutiniųjų Prano darbų buvo žalias koliažas. Norėjo atskristi į Lietuvą, planavo parodą ir vieną dieną viskas nutrūko.

– Dailininką priskiriate asmenybėms, "kurios savyje laiko uždegtus žiburius, kad ir kiti matytų sklindančią šviesą". Kaip manote, ar ta šviesa masino kiekvieną, kuris prie jo prisiliesdavo?

– Taip, Prano asmenybės šviesa buvo stipri, galinga. Ir palietė iš tiesų kiekvieną, kuris tik prisilietė – tokios asmenybės, su jomis susitikus bent akimirkai, yra dovanos, mokytojai, pranašai. Galbūt jie savo kūryboje yra nušvitusieji? Jie būna kažkaip per anksti, kalbantys savo susikurta kalba ir ženklais. Pranas iš tiesų buvo mokytojas daugeliui – ir kaip menininkas, ir kaip asmenybė – švytintis, žėrintis, spalvotas, iš daug sudėtingų sluoksnių. Tokie žmonės nori duoti, savimi dalytis, nes žino, kad ir juos augino kitos asmenybės, kultūros, intelektai – jeigu tik nori, jei prašai – gali pasiimti.

Pranas mėgo sakyti: "Duok laiko laikui", tuo metu nelabai supratau, ką jis turi omenyje, patardamas neskubėti, neskubinti laiko.

– P.Gailių vadinate gyva moderniojo meno legenda. Šalia kokių kitų pasaulio ir lietuvių dailininkų minėtina jo pavardė?

– Pranas save vadino Ferdinando Leger mokiniu. Minėjo Antaną Mončį, Vytautą Kasiulį – sakė, "mes virėme tame pačiame modernizmo katile" Paryžiuje. P.Gailių lietuviams dar reikia atrasti.

– Knyga vadinasi "Pranas Gailius. Dviguba tapatybė". Tačiau darbinis knygos pavadinimas buvo kitas. Kodėl jį keitėte?

– Pranas nesutiko, kad knygos pavadinime būtų naudojamas jo paties sukurtas žodis – "sielrankšluoščiai", netgi supyko, sakė: "Tai mano žodis." Pavadinimas "Dviguba tapatybė" atrodė savaime suprantamas – juk kalbama apie žmogų, kuris yra ir lietuvis, ir prancūzas vienu metu, menininką, kurį maitino jo vaikystės prisiminimai Lietuvoje, o suformavo Prancūzija, Paryžius. Kaip A.J.Greimas yra klausęs: "Kas aš pats sau? Kas aš Lietuvai, kas man Lietuva? Ar galima drauge būti lietuviu ir žmogumi, sirgti ir Lietuva, ir žmonija?" Kitas dalykas, kultūrinės tapatybės tema artima – tai mano tyrimų sritis – pavadinimas atsirado spontaniškai, galvojant apie lietuviškąją ir europietiškąją tapatybes.

– Kaip atsiskleidžia dailininko tapatybės dvilypumas?

– Lietuviškame prancūziškume ir prancūziškame lietuviškume. Abi kultūros praturtėja nuo tokio susidūrimo. Matisse'as ir Cezzane'as atsistoja šalia Balio Sruogos ar Kazio Bradūno, Oskaro Milašiaus. Lietuvių liaudies dainos ir gestų, abstrakti tapyba.

– Skaitytojas P.Gailių iš knygos pažįsta labai fragmentiškai – knygelėje pateikiamas tekstas daugiau primena autoriaus įspūdžiais paremtą esė. Į šį leidinį sudėjote viską, ką norėjote pasakyti apie šį kūrėją, ar vis dėlto bandysite jį prisiminti, įamžinti ir kitais tekstais, kitomis formomis?

– Pranas mėgo sakyti: "Duok laiko laikui", tuo metu nelabai supratau, ką jis turi omenyje, patardamas neskubėti, neskubinti laiko. Taigi neskubiname laiko. Prisiminimai – kaip sriuba, turi ataušti, ypač, kai nutrūko taip staiga, ne laiku, netikėtai ir ne toje, kaip norėjosi, knygos vietoje.