Savo muzikinius ir mokslinius ieškojimus pradėjusi nuo Fiodoro Dostojevskio kūrybos ir rusiškų romansų, nuėjo labai toli – dabar jos repertuare ir akiratyje Lietuvos tautinių mažumų kultūra, sefardų, ispanų renesanso dainos. Visa tai sugulę į septynias autorines kompaktines plokšteles, mokslines publikacijas ir knygas lietuvių, lenkų, rusų, jidiš kalbomis. Lietuvos tautinių mažumų folklorą atlikėja dėstė Vilniaus universitete, jos atliekamos dainos skamba Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Izraelyje ir kitur. O interesų ratas vis dar nepaliaujamai plečiasi. Sako – naujos patirtys pas ją ateinančios savaime. Tad apie muziką, patirtis ir kultūrinį dialogą – pokalbis su M.Krupoves-Berg.

– Esate filologijos mokslų daktarė, tačiau šiuo metu užsiimate tik muzika. Kaip radote kelią į ją? Ir kaip ji susijusi su jūsų oficialia profesija?

– Baigiau smuiko klasę muzikos mokykloje, nuo mažens dainavau. Duris į muzikos pasaulį man atvėrė mano mylima smuiko mokytoja Danutė Griškevičienė, kuriai esu labai dėkinga. Raktas į tas duris buvo Antonio Vivaldi koncertai smuikui, kuriuos grodavau. Ir iki šiol baroko muzika – man mylimiausia. Groti smuiku man sekėsi gerai, bet nebuvo tokio jausmo, kad šioje srityje galiu išreikšti tai, ką turiu išreikšti iš vidaus, tad pasirinkau rusų filologijos studijas Vilniaus universitete. Pasinėriau į F.Dostojevskio kūrybos analizę – mano nuomone, jo kūryba yra viena literatūros viršukalnių, kuri suteikia dvasinį ir kūrybinį užtaisą visam gyvenimui. Analogiškai – Johanas Sebastianas Bachas muzikoje. Abu jie savo kūryboje atskleidė dvasios ir sielos gelmes. Nagrinėti F.Dostojevskio kūrybą norėjau visą likusį gyvenimą, tuo pačiu metu pradėjau dainuoti rusų romansus. Išmokau pati groti gitara – tai man yra pritarimas dainoms, o kartu ir tam tikras sielos pratęsimas.

– Kuo jus taip žavi baroko muzika?

– Visų pirma, baroko muzika yra pilna švytinčio grožio. Baroko menas – tarsi Pasaulio sukūrimas, jis labai platus ir išpuoštas, sudaro įspūdį, jog viskas plečiasi, paraleliai savo orbitose skrieja planetos. Ypač tokį pojūtį suteikia J.S.Bacho polifonija, kur kelios muzikinės linijos vystomos paraleliai, kiekviena eina savo keliu, tačiau kartais joms susitikus atsiranda nepapasta harmonija. Po to jos vėl išsiskiria ir eina savais keliais. Drauge  visa baroko muzika yra labai gilus ir galingas dvasinis kodas, nes ji buvo skirta Dievui šlovinti. Juk A.Vivaldis buvo kunigas, o J.S.Bachas tarnavo bažnyčioje, tad muzikos kūrimą jie suvokė kaip tikėjimo išraišką, saviraiška jiems nebuvo pati svarbiausia, veikiausiai apie tai net negalvojo. Žinoma, ir dabar kompozitoriai rašo sakralinę muziką, naudoja biblijos tekstus: Arvo Pärto ar Johnp Tavenerio kūryba yra savotiška dvasiškai iškilios baroko pasaulėjautos tąsa. Tačiau kartais tai tėra duoklė tradicijai.

– Nors ir nestudijavote atlikimo meno aukštojoje mokykloje, muzikos mokslo universitete vis dėlto ragavote – apsigynėte disertaciją etnomuzikologijos srityje. Kaip perėjote nuo filologijos prie etnomuzikologijos?

– Pradėjau nagrinėti savo pačios šeimos šaknis, tradicijas – lenkų, lietuvių ir baltarusų paribio kultūrą. Nors esu gimusi Vilniuje, mano tėvai kilę iš Eišiškių krašto, o senelė buvo Houwaltų dvaro Senosiose Rakliškėse augintinė. Ėmiau rinkti vietinį folklorą – tikrai labai užsikabinau, tad pradėjau Lietuvos tautinių mažumų kultūrą studijuoti išsamiau. Pradžia buvo lenkų tarmės – profesorius (tuomet dar būsimasis mano darbo vadovas) a.a. Valerijus Čekmonas davė užduotį užrašyti legendas Lietuvoje gyvenančių lenkų kalba, mano gimtuoju dialektu. Su dideliu entuziazmu ėmiausi tai daryti, o kartu ir įrašyti dainas iš savo senelės ir mamos. Labai nutolau nuo morfologijos, leksikos ir toponimikos, susikoncentravau į folkloro rinkimą ir nagrinėjimą. Bet profesorius buvo labai išmintingas žmogus ir davė man laisvę – kantriai laukė kol aš, pradėjusi dainininkės karjerą, subręsiu pabaigti savo disertaciją. Man buvo labai įdomu, kodėl šitos vietinės lenkų dainos taip skiriasi nuo lenkų dainų Lenkijoje. Be galo buvo įdomūs kalbiniai ir istoriniai procesai. Ši tema labai subtili, mat paribio kultūrose žmonės jaučiasi nesaugūs, dauguma kalba keliomis kalbomis – tokiu atveju iškyla ir etninės identifikacijos problema. Kartais tenka išgirsti ir gana brutalių pasisakymų apie tautines mažumas, neva šie žmonės nėra autentiški, jie sugadinti ir panašiai. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad Lietuva neturi vienalypės istorijos, juk LDK istorija – daugiatautė. Sovietmetis padarė žalą tiek lietuvių tautinei kultūrai, tiek LDK palikimui. Nors dabar nemažai dvarų atstatyta, iš kai kurių liko tik prisiminimas. O juk juose kalbėjo lenkiškai, ten buvo formuojami tokie charakterio bruožai, kaip kilnumas, meilė menui ir mokslui, atsakomybė už savo tėvynės likimą.

Grįžtant prie vietinių liaudies dainų, reikia pasakyti, kad man buvo labai įdomu sužinoti, kaip susipina lenkų tekstai ir ritmai su vietiniais motyvais. Lenkų kalboje žodžių kirtis visada krinta į antrą nuo galo skiemenį. Tai ir turėjo įtakos lenkų muzikinei ritmikai formuotis – visa tai ypač akivaizdu mazurkose, polonezuose, tad ir dainų, ir tekstų struktūra yra griežta. O lietuvių, ypač dzūkų dainos, yra laisvos, tekančios, ne tokios struktūruotos, kartais garsas gali būti prailgintas bet kurioje vietoje. Panašių dalykų yra ir baltarusų folklore. Tad man įdomiausia buvo pažiūrėti, kaip toji gana griežta lenkiškoji struktūra nugula ant vietinio baltų-slavų muzikinio mąstymo ir kas iš to išeina. Atradau, kad jokių atsitiktinumų nebūna – jeigu kalbėta lietuviškai, o po to pereita prie lenkų kalbos, tai būtinai bus likę lietuvių kalbos ir mąstymo bruožų, kurie nebus išsibarstę atsitiktinai, tarsi sėklytės. Lygiai taip pat ir muzikoje.

– Kaip gimsta jūsų repertuaras?

– Labai įvairiai. Pradėjau nuo rusų romansų, lenkų repertuaro, sukilimo dainų. Visas šias dainas girdėjo mano senelė, tad su vienomis aš augau, kitas iš jos atminties iškrapščiau irgi pati. Paskui prisidėjo spalvinga žydiška muzika. Nes vis dėlto mūsų repertuaras – ir lietuvių, ir lenkų, kartais yra melancholiškas, ir tai labai gražu, bet kadangi esu polifoninės muzikos mylėtoja, visuomet norisi kontrasto – kultūros, kuri kitoniška. Nors vietinis žydų folkloras turi daug sąsajų su lietuviškuoju, taip pat ir lenkų: jų muzikoje yra daug mazurkos, polonezo ritmų, tik intonacijos visai kitokios, kartais net neatpažįstamai keičiančios dainas. Kartais iš kultūrinių interferencijų gimsta labai didelis grožis, svarbiausia nepolitizuoti kalbinių ir kultūrinių reiškinių. Mes čia tikrai turime kuo didžiuotis: juk ir Mykolas Kleopas Oginskis, ir Stanislavas Moniuška, ir Adomas Mickevičius įkvėpimo sėmėsi iš vietinio lenkų, baltarusų ir lietuvių folkloro. Neseniai mąsčiau, kodėl garsusis M.K.Oginskio polonezas "Atsisveikinimas su tėvyne" toks gražus. Supratau: jame atsispindi mūsiškis nuoširdumas, gelminis liūdesys, išreikštas iškilmingu polonezo ritmu. Čia vėl galima išvysti muzikinę ir kultūrinę polifoniją.

– Iš kur susidomėjimas žydų kultūra?

– Su žydais mane sieja ypatingas ryšys. Jų kultūra ėmiau domėtis, kai išgirdau graudžią šeimos istoriją. Mano seneliai padėjo žydams karo metais. Vėliau labai nukentėjo nuo vietinių banditų, kurie manė, kad jie ėmė pinigus už žydų gelbėjimą, tad pradėjo iš jų reikalauti pinigų – ėmė mušti. O kai Armijos Krajovos karininkai norėjo skriaudikus nubausti, seneliai jiems atleido. Man čia buvo ženklas, kad šiuo keliu reikia eiti toliau. Ėmiau studijuoti jidiš, kurios mane mokė Vilniaus žydai – mano bičiuliai, kurių dauguma jau iškeliavo anapilin. Mokiausi kalbos, tarties, gestų. Pramokusi pradėjau dainuoti žydiškai, ypač daug mano repertuare – Vilniaus geto dainų. Po to, kai apsigyniau disertaciją, kuri buvo skirta Lietuvos lenkų dainoms, man pasiūlė rinkti žydų folklorą. Tai buvo žymiai sunkiau, nei užrašyti lietuvių, lenkų ar baltarusų dainas – ką dariau iki tol, nes žydų Lietuvoje išlikę kur kas mažiau. Tad įbridau į dar gilesnę upę. Pamaniau sau – negi ir vėl? Tačiau drąsiai žengiau į priekį: atsivėrė dar vienos durys – pradėjau dėstyti Vilniaus universiteto įsteigtame kultūrinių bendrijų centre, o vėliau – Vilniaus jidiš institute.

Žydų kultūros tyrinėjimai įamžinti ir kompaktinėje plokštelėje "Vilniaus geto dainos", kurią įrašėme su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru. Šios dainos skamba dokumentiniuose filmuose, kurtuose Lietuvoje, Izraelyje, JAV, Rusijoje ir dar net nežinau kur. Vis gaunu laiškų ir iš Australijos, ir iš Pietų Afrikos Respublikos, tai iš dar kur nors – pageidauja šių melodijų įrašų. Pirmą kartą jos skambėjo buvusio geto teatro scenoje, dabartiniame "Lėlės" teatre. Dauguma žydų dainų tekstų ir melodijų autoriai nebuvo profesionalūs poetai ir kompozitoriai, bet tragedija, kurią jie išgyveno, nepaprastai išgrynino jų dvasios aukštumą ir kilnumą, ir visa tai akivaizdu Vilniaus geto dainose.

– VU įsteigtas kultūrinių bendrijų centras skirtas Lietuvos tautinių mažumų studijoms?

– Taip. Buvo pastebėta, kad Lietuvoje yra penkios kultūros, labai ilgai arba niekada neturėjusios valstybių – žydai, karaimai, totoriai, romai ir sentikiai rusai. Visų jų istorijos labai įdomios, be to, nors ir neturėdamos valstybės, šios etninės grupės turėjo begalinį norą ir galią vystyti savo kultūrą, literatūrą, teologiją, muziką, kartu būdami ištikimi Lietuvai. Štai, pavyzdžiui, totoriai musulmonai atvyko čia Vytauto Didžiojo laikais, tačiau net jų tautiečiams iš kitur bandant kariauti su LDK, liko ištikimi savo tėvynei. Jie pamilo šį kraštą. Apskritai, Vilnius visuomet buvo labai multikultūriškas miestas, juk apie jį su meile dainuoja ir lietuviai, ir lenkai, ir baltarusai, ir žydai. Visi kartu jie sukūrė meilės ryšį šiai žemei, o tai labai vertinga, nes puoselėja žmonių solidarumą ir tarpusavio ryšį. Šie dalykai ypač svarbūs krizių ar karo metais. Šalia labai juodų dalykų čia pasireiškė ir dvasios didvyriai, gelbėtojai. Ir ne tik žydų. Lietuviai padėdavo rusų belaisviams. Žinau vieną gražią istoriją, nutikusią Kaune – dailininkas Serafimas Slobodskojus, stačiatikių dvasininko sūnus – man teko pažinti jo sūnų – ten rado keletą šeimų, kurios jį maitino, padėjo išgyventi. Tuomet jis davė priesaiką: jeigu išgyvens, savo rankomis pastatys bažnyčią. Po karo išvažiavo į JAV, o bažnyčią pastatė savo rankomis – kiekvieną ikoną gamino pats.

– Kaip jūsų repertuare atsirado sefardų dainos? Juk šie – Viduržemio jūros regiono žydai, su Lietuva neturi nieko bendra.

– Visada bandau surasti tam tikros kultūros atstovą, kuris galėtų betarpiškai perteikti kultūrinį kodą, arba, kitaip tariant, tautos dvasią. Tuomet tai būna ne tik melodija ir žodžiai, bet ir pasaulio supratimas, jausmingumas, sužinai daugelį dalykų – pavyzdžiui, kaip tos kultūros atstovai mato savo vaikų ateitį ir panašiai. Štai Kaune susipažinau su romų kilmės dainininku Steponu Aleksandravičiumi, kuris mane mokė čigonų dainų. O su sefardų dainomis nebuvau išsamiai susipažinusi, iki tol, kol nesutikau jų atlikėjo Gerardo Edery. Pažintis įvyko Niujorke, kur tuomet gyvenau, viename iš vadinamųjų "Show Case" – tai tarsi muzikantų parodos, kur įvairiausios muzikinės agentūros reprezentuoja savo atlikėjus. Mes išgirdome vienas kitą dainuojant ir iš karto atsirado kūrybinė trauka. G.Edery – Kasablankoje gimęs dainininkas, jau vaikystėje kalbėjo arabiškai, ispaniškai, prancūziškai, vėliau gyveno Niujorke. Visa sefardų kultūra – jo kraujyje. Tad susipažinę mes jau po kelių mėnesių atvažiavome koncertuoti į festivalį "Skamba skamba kankliai". Vėliau išleidome albumą "Two Faiths One Voice", koncertavome su Klaipėdos kameriniu orkestru. Taip aš pradėjau mokytis ispanų kalbos, šiuo metu šį procesą tęsiu. Ji reikalinga, kad suprasčiau sefardų kultūrą, nes sefardai – viduržemio jūros regiono žydai, daugiausia Ispanijos ir Portugalijos, bet XV a. jie buvo išvaryti. Tuomet apsigyveno Šiaurės Afrikos ir Viduržemio jūros šalyse, tad jų kalbos pagrindas yra ispanų (senoji kastiliečių) kalba. Beje, įdomu, jog jie išlaikė daugiau renesanso baladžių nei patys ispanai. Mažose bendruomenėse tam tikri dalykai užsikonservuoja ilgiau.

– Jūsų repertuaras toks įvairus. Kokiu muzikiniu keliu eisite toliau?

– Pas mane tarsi pačios atėjo sefardų dainos, šalia jų susidomėjau senovinėmis ispanų baladėmis, vadinamosiomis romancero, tad po truputį pradedu dainuoti ir jas. Indianos valstijoje JAV suradau mokytoją, kuris yra iš Andalūzijos. Tai autentiškos romancero tracijos tęsėjas: jo šaknys yra ispanų, arabų, čigonų – šioms etninėms grupėms sąveikaujant ir gimė pats romancero. Beje, šis žanras yra ir rusiškojo romanso pirmtakas, todėl man pasidarė labai įdomu sugretinti rusiškų romansų ir romancero pasaulį ir pažiūrėti, kas tarp jų gali būti bendra ir unikalaus. Tad dabar studijuoju, kokios yra susiję ispanų aukso amžiaus (XVI–XVII a.), kurio simbolis yra Miquelis de Cervantesas, ir rusų aukso amžiaus (XIX a.) – šio simboliu laikomas F.Dostojevskis – sąsajos. Beje, mėgstamiausias F.Dostojevskio personažas buvo Don Kichotas, jis net parašė savotišką jo tęsinį – "Idiotą".

– O ar teko tyrinėti folklorą ir Kauno apylinkėse? Galbūt čia atradote ką nors įdomaus ir unikalaus?

– Tyrinėjau Kauno geto dainas, tačiau kol kas jų nedainuoju. Su Kaunu mane sieja kiti dalykai – mano pasaulėžiūrai ir formavimuisi labai didelę įtaką padarė Česlovas Milošas, ypač jo eseistika. Jis juk gimė ir savo ankstyvą vaikystę praleido Šetenių dvare, netoli Kauno. Vieni žmonės bando įsitvirtinti vienos kultūros plotmėje, o kiti, kaip Č.Milošas, teigia, jog priklauso polietninės kultūros žmonių tipui. Žinoma, jis yra lenkų poetas, nes rašė lenkiškai, tačiau jo gimtinė yra Lietuva. Jo šaknys čia – Šetenių dvaras, šeimos istorija, pirmoji meilė. Eilėraščiuose jis kartais cituoja ir lietuvių liaudies dainas. Savo dvare jis tikriausiai girdėjo lenkų dainas, o išėjęs už jo ribų susidurdavo su lietuvių kalba, dainomis, bendravo su žmonėmis. Vaikystėje šiek tiek gyveno ir Rusijoje, o jo giminės istorija susijusi dar ir su Baltarusija. Šio rašytojo kūryba man padėjo suprasti save, o Šetenių dvaras, kurio dabar jau nebėra, mano sąmonėje tapo tokia mitine erdve, apdainuota didžio poeto ir mąstytojo. Nuvažiavau į bajorų saleles aplink Kauną, kurių yra visai nemažai: Vandžiogala ir kiti miesteliai – ten, kur gyvena bajorų palikuonys, ir tyrinėjau folklorą. Tuomet, beveik prieš dvidešimt metų, šiose vietose žmonės dar kalbėjo senąja lenkų tarme. Aš dažnai cituoju vieną jų pasisakymą – paklausus, ar čia visi kalba lenkiškai, mano pašnekovė atsakė: "Tak, tutaj wszyscy są szlachta" (Taip, čia visi yra bajorai). Nors jų vaikai, žinoma, jau kalba lietuviškai. Iš ten kilusi ir mano a.a. informatorė Stefanija Rumeruvna – Mykolo Romerio dukterėčia, kuri buvo ir buvusio Lenkijos prezidento Bronislawo Komarowskio teta. Ji buvo nuostabus žmogus, parašė labai gražius memuarus. Ji man įdainavo daug dainų, dainuojamų dvaruose ir miesteliuose. Viena gražiausių – "Widziałam na niebie anioła" – yra mano nuolatiniame repertuare: "Esu mačiusi angelą danguje, panašų į tave. Bet angelai ir žvaigždės yra aukštai, o tave galėsiu pamatyti tik sapnuose..."