Barselonoje gyvenanti menininkė, vienos geriausių Ispanijoje aukštųjų mokyklų "Centre d'Art i Disseny Escola Massana" studenčių, su "Erasmus+" studentų mainų programa atvyko į Vilniaus Dailės Akademijos Kauno fakultetą studijuoti (VDA KF) Taikomosios grafikos. Mintimis ir gyvai vaikštinėdamos po Kauną su dailininke iš Ispanijos kalbėjome apie jaunojo kūrėjo kelią ir naująjį kūrybinį projektą.

– Kas paskatino jus pasirinkti studijas užsienyje? Ar norėjote tik pakeisti įprastą aplinką, ar, kaip jauna kūrėja, ieškojote naujų galimybių?

– Norėdamas būti kūrybingas, nestokoti idėjų, menininkas turi pažinti naujus žmones, vietas, kitas kultūras. Tai inspiruoja, iš įgytos patirties gimsta daugybė naujų idėjų. Be to, labai įdomu specialybės, kurią studijuoju gimtojoje šalyje, pasimokyti svetur, praplėsti tiek praktines, tiek teorines žinias. Džiaugiuosi galėdama pasigilinti į oforto techniką, atrasti naujas jos galimybes. Vasarą keletą savaičių praleidau Nyderlanduose, kur dalyvavau oforto technikai skirtame seminare.

– Kaip jūsų akiratyje atsirado Lietuva, Kaunas?

– Barselonoje studijuoju iliustraciją, todėl pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkau Kauną – Taikomosios grafikos studijos, kuriose koncentruojamasi būtent į iliustracijos meną.

– Gyvenate Barselonoje – visiškai kitokiame mieste nei Kaunas. Kaip jautėtės pirmą kartą pamačiusi šį miestą ir kokį įspūdį apie jį susidarėte, praleisdusi čia jau kelis mėnesius?

– Pirmasis įspūdis susijęs su miesto architektūra. Pastatai čia geometriškesnių formų, pilkesnių atspalvių nei Barselonoje, todėl man neįprasti. Miestas man atrodo labai erdvus, nes vyrauja neaukšti statiniai, tiesios, ilgos gatvės, o aplink daug žalumos. Palyginus su Barselona – Kaunas yra labai ramus miestas, todėl ir aš čia jaučiuosi ramesnė, neskubanti. Pats sunkiausias dalykas, dėl kurio man būtų sunku čia išbūti ilgesnį laiką yra oras. Man labai trūksta saulės.

Piešdamas ranka, menininkas turi daugiau galimybių atrasti unikalius raiškos būdus, kuriuos vėliau galima puikiai suderinti su kompiuterinių programų galimybėmis.

– Kokių naujų patirčių įgyjate studijose? Kuo jos skiriasi nuo studijų Barselonoje?

– Atvykusi studijuoti čia iš karto pajutau studijų struktūros skirtumus. VDA KF studijų dalykai studijuojami ciklais, kai vienam dalykui tam tikrą laiko kiekį yra skiriamas visas dėmesys, o mokykloje Barselonoje abu semestrus kiekvieną savaitę studijuojame tuos pačius dalykus, gilindamiesi į juos po truputį, tačiau į visus iš karto. Taip pat pastebiu, jog VDA KF yra mažiau studentų nei mano mokykloje, todėl jų ir dėstytojų santykiai yra artimesni, studentui skiriama daugiau individualaus dėmesio. Visi, pagal mainų programą atvykę studentai, fakulteto bendruomenės buvo priimti šiltai. Į aukštąją mokyklą, kurioje studijuoju Barselonoje, taip pat atvyksta nemažai užsieniečių, bet ten jie negauna tiek dėmesio, kiek čia jo gauname mes. Tai malonu.

– Ar jaunam menininkui svarbu keliauti – studijuoti, dalyvauti rezidencijų programose, parodose skirtingose šalyse ir miestuose?

– Skirtingos patirtys skirtingose šalyse skatina jauną menininką savo kūryboje atrasti naujus požiūrio taškus, galbūt net naujas kryptis, stilius.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Ką jūsų šalyje reiškia jauno menininko statusas? Ar jaunieji kūrėjai sulaukia pagalbos, palaikymo (finansinės paramos ar kūrybinės erdvės suteikimo, kvietimų į parodas ir pan.)? Ar patys yra iniciatyvūs, ieškantys galimybių save realizuoti?

– Iliustracijos menas Ispanijoje šiuo metu yra aukštumose. Iliustracija domimasi, žmonės ją supranta, todėl natūralu, kad ja žavisi, mėgsta. Barselonoje kasmet organizuojami du konkursai skirti tik iliustratoriams, kurių pagrindiniai prizai – išleistos knygos su nugalėtojo iliustracijomis. Mano aukštoji mokykla geriausiai baigusiems ir gabiausiems studentams po studijų suteikia erdvę, kurioje galima organizuoti menines veiklas, rengti kūrybines dirbtuves. Visgi šiuolaikiniams vaizduojamojo meno atstovams galimybių yra daugiau nei iliustratoriams, kadangi jiems organizuojama daugiau konkursų, jie gali dalyvauti įvairesniuose projektuose. Įsitvirtinti iliustracijos srityje nėra paprasta. Turiu draugų, kuriems tai pavyksta puikiai, tačiau turiu ir tokių, kuriems nepasiseka atrasti savo kelio. Pagalbos jaunieji menininkai gauna ir iš šalies, ir iš universiteto, aukštosios mokyklos, kurią baigia, bet to nepakanka.

Dabar aš stengiuosi ne atkartoti tai, ką matau, o atskleisti savo požiūrio tašką. Tai nėra lengva, bet dirbdama tobulėju.

– Kodėl jūs pasirinkote menininkės kelią?

– Nuo vaikystės kartu su tėvais lankydavau muziejus, teatrą. Tėtis namuose kartu su manimi klausydavosi muzikos ir supažindindavo mane su geriausiais, prestižinius apdovanojimus pelniusiais, atlikėjais. Be to, kiek save prisimenu, visada piešdavau: kurdavau tėvų karikatūras ar naujus žaidimus. Jaučiausi labai kūrybinga. Mano šeimoje daug architektų, tačiau aš vienintelė esu iliustratorė – piešiu, tapau ir tai yra mano meditacija, kurios pagalba susikoncentruoju, susitelkiu į savo vidų. Galiu valandų valandas praleisti eskizuodama, liedama akvarelę, piešdama.

– Kokios kūrybos sritys jus domina? Kur save realizuojate?

– Šiuo metu mane labiausiai domina piešimas. Kūrybiniame procese naudoju popierių, spalvotus pieštukus ir akvarelę. Kompiuterinėmis programomis pasiekti rezultatą galbūt būtų galima greičiau, tačiau piešdamas ranka, menininkas turi daugiau galimybių atrasti unikalius raiškos būdus, kuriuos vėliau galima puikiai suderinti su kompiuterinių programų galimybėmis.

– Piešdama ant popieriaus atrandate savo braižą. Ar menininkui nėra pavojinga turėti braižą?

– Jei menininkas dirba daug, natūralu, kad individualus stilius pats pas jį ateina. Tačiau iliustratoriui svarbu gebėti kurti įvairiais stiliais, kadangi iliustruoti tenka ir vaikiškas knygas, ir spaudos leidinius, ir kt. Aš dar studijuoju, mokausi, todėl man neturėti savo stiliaus yra gerai, nes galiu išbandyti daugybę kūrybinių kelių ir juose atrasti save. Jei menininkas yra susikoncentravęs tik į vieną stilių ir nenori išbandyti nieko naujo, mano nuomone, tai nėra geras dalykas.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Kalbėdama apie savo kūrybą pabrėžiate, jog jums labai svarbus potėpis, kuris tampa jūsų kuriamų iliustracijų išskirtinumu, detale, pagal kurią tampate atpažįstama žiūrovui.

– Piešinys visada yra kuriamos iliustracijos stuburas, o potėpiai, spalvinės dėmės išreiškia mane. Kai studijavau vaizduojamuosius menus, daug dėmesio skyrėme realistiškam atvaizdavimui, tikslumui, todėl dabar, kai studijuoju iliustracijos meną, būti laisvesnei, spontaniškesnei, ekspresyvesnei man yra iššūkis. Būtent todėl potėpiui, kuriuo išreiškiu savo jausmus, mintis, kūriniuose skiriu daug dėmesio. Atrasti skirtingus potėpius, spalvinių dėmių plastiką leidžia akvarelės technika, suteikianti iliustracijoms žaismingumo. Be to, naudoju skirtingų formų teptukus, kad kuo mažiau kontroliuočiau liejamas dėmes, nesilaikyčiau griežtų struktūrų. Taip ieškau skirtingų raiškos kelių.

– Ar buvo sunku nutolti nuo realistinio vaizdavimo kūriniuose?

Atradau savyje daugiau kūrybiškumo. Dabar vystau kūrybinį projektą apie keistus dalykus, kuriuos mėgsta daryti žmonės.

– Iš realizmo pereiti į laisvą, ekspresyvų kelią buvo sunku. Būdamas realistu suvoki, kad kuo tiksliau atkartoji tikrovę, tuo esi geresnis, profesionalesnis menininkas. O dabar aš stengiuosi ne atkartoti tai, ką matau, o atskleisti savo požiūrio tašką. Tai nėra lengva, bet dirbdama tobulėju.

– Po studijų Kaune ketinate grįžti į Barseloną. Kokie jūsų artimiausi ateities planai?

– Kai sugrįšiu į Barseloną, su kolegomis ketiname surengti kūrybines dirbtuves, kuriose pristatysime savo darbus ir megsime naujus kontaktus su kūrybingais žmonėmis. Per artimiausius metus su draugais ketiname suburti menininkų grupę ir surengti iliustracijos meno festivalį. Noriu kurti. Man įdomu iliustruoti knygas, tačiau Ispanijoje tai nėra labai perspektyvi, gerai apmokama sritis. Komerciškai pelningiau yra kurti knygų viršelius, plakatus ar dirbti spaudos leidiniuose. Labai gerai turėti kelias sritis, kuriose galima realizuoti save ir tobulėti.

– Kokios patirties įgijote studijuodama Kaune?

– Atradau savyje daugiau kūrybiškumo. Dabar vystau kūrybinį projektą apie keistus dalykus, kuriuos mėgsta daryti žmonės. Į jį įtraukiau visus studentus, atvykusius studijuoti į fakultetą iš skirtingų pasaulio šalių. Koncentruojuosi į mažus, bet svarbius dalykus, kurie išskiria tuos žmones iš kitų. Pavyzdžiui, piešiniais pasakoju savo draugės, kuri kiekvieną kartą, kai pamato, jog jos kojinėje yra skylė, turi ją tuoj pat užadyti, istoriją. Naujame projekte dėmesį sutelkiu į keistus ir juokingus dalykus, kurių turime kiekvienas. Noriu, jog mano projektas būtų linksmas.