Vokietijoje gimęs, dabar Švedijoje gyvenantis Kailashas Kokopelli – pasaulinio garso multiinstrumentalistas, kuris kuria ir atlieka sacred world music stiliaus muziką (šventą pasaulio muziką) visuose pasaulio žemynuose.

Būdamas 17 metų jis apsigyveno pas Šiaurės Amerikos indėnų genčių šamanus, iš kurių daug metų mokėsi.

„Jis nesiskelbia gydytoju. Manoma, kad garsu galima gydyti, nors dar nėra įrodyta ilgalaikiais medicininiais tyrimais. Tačiau jo muzika – tai meditacija, poveikis sąmonei“, – teigė gydytojas psichoterapeutas bei netradiciniais gydymo būdais besidominčios „Hara“ studijos vadovas Aidas Giedraitis. Jis šyptelėjo prisiminęs, kad beveik pusantros valandos užtruko garsiam muzikantui atnešti jo instrumentus.

Archajiški ir įspūdingi instrumentai savo išvaizda traukia akis. Tiesa, juos geriau buvo galima pamatyti koncerto pradžioje ir jau po kelionės garsu, nes grojant K. Kokopelli žmonės gulėjo ant gultų, o daugelis jų nuo muzikos užmigo.

Vienas ne tik neįprastai atrodantis, bet ir keistai skambantis instrumentas – didžeridū – seniausias Australijos aborigenų pučiamasis instrumentas. Beje, Europoje jį pirmą kartą pristatė būtent K. Kokopelli.

Natūralaus medžio, beveik dviejų metrų ilgio kūgiškas instrumentas – tai ne tik trimitas, bet ir ruporas, nes tuo pat metu buvo naudojamas ir vokalinis garsas, kuris vamzdyje stiprėjo. Be to, juo grojant pasitelkiamas nepertraukiamas grandininis kvėpavimas, kai lūpomis pučiant garsą, oras įtraukiama pro nosį.

Iš šamanų gydymo meno bei apeigų mokęsis Kailashas (pasivadinęs šventojo Tibeto kalno Kailašo vardu) iš indėnų gavo ir kitą vardą – Kokopelli. Kokopelli – viena iš pietryčių Amerikos indėnų genčių vaisingumo dievybių, įprastai vaizduojama kaip susilenkęs žmogus, grojantis fleita, bei indėnų genties klanas.

„Mes – gamtos, visatos dalis. Viskas tarpusavyje susiję ir turi būti harmonijoje“, – patardamas būti taikiais, sąmoningais, mylėti gamtą, žmones, kalbėjo K. Kokopelli.

Šimtuose apsivalymo ceremonijose, apeigose, maldos šokiuose dalyvavęs Kailashas koncerte naudojo ir indėnų šamanų būgnus, padarytus iš kadagio bei guobos bei šiaurinio elnio, ožkos, karvės odos. Jo bagaže – ir fleitos iš bambuko, kedro bei kaulų, įvairūs barškučiai, nigerietiški udu, krištoliniai dubenys iš Kanados, slovakiškos fujara bei kiti įvairūs senoviniai, archajiški ir neregėti instrumentai iš Norvegijos, Indonezijos Balio salos, Rusijos, kitų šalių bei tautelių.

„Kiekvienas kūno organas, kiekviena kūno dalis skleidžia vibraciją, – aiškino K. Kokopelli. – Šie instrumentai skleidžia garsą, kuris suderinamas su kūno vibracijomis. Ši kelionė muzikos garsuose pažadina savęs gydymą, aktyvuoja mūsų išmintį ir leidžia prasidėti vidinei transformacijai.“