Keli biografijos faktai

Karolis Reisonas (latviškai Kārlis Reisons) gimė 1894 m. balandžio 26 d. netoli Rygos. Baigęs Rygos realinę mokyklą išvyko į Peterburgą, kur Civilinės inžinierijos institute gavo inžinieriaus-architekto diplomą. Trumpai grįžęs į Latviją, bet neradęs darbo gimtinėje, 26 metų specialistas atvyko į Lietuvą ir užėmė atsakingas Šiaulių miesto inžinieriaus ir savivaldybės Statybos skyriaus viršininko pareigas.

Darbštus jaunas architektas greitai įgijo pripažinimą. Dar gyvendamas Šiauliuose, 1928 m. K.Reisonas dalyvavo Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios projekto konkurse ir pelnė trečią premiją. Po metų jam buvo patikėta šios bažnyčios statyba; tuo pat metu jis jau projektavo vieną geriausių savo kūrinių – Žemės ūkio rūmų pastatą Kaune, K.Donelaičio gatvėje.

1930 m. K.Reisonas su žmona Elena ir dviem vaikais – sūnumi Irviu ir dukterimi Renata persikėlė į Kauną, apsigyveno savo paties suprojektuotų "Lietūkio" rūmų bute. Minint architekto 100-ąsias gimimo metines, ant namo (Vytauto pr. 43) buvo atidengta skulptoriaus Leono Striogos sukurta memorialinė lenta.

1930–1938 m. K.Reisonas užėmė Kauno miesto inžinieriaus ir Žemės ūkio rūmų Statybos skyriaus vedėjo pareigas, iš kurių atsistatydino po Šančių autobusų garažo griūties. Dvejus metus dirbo privačiai. Architekto visoje Lietuvoje pastatytų įvairios paskirties objektų sąrašas įspūdingas: jis darbavosi ne tik Šiauliuose bei Kaune, bet ir Klaipėdoje, Pasvalyje, Tauragėje, Jurbarke.

1934 m. Reisonai nusipirko Lyduokių dvaro centrą Ukmergės apskrityje, kur praleisdavo savaitgalius. Dvare buvo verdamas alus, kurį K.Reisonas mėgo. E.Reisonienė rūpinosi dvaro pertvarkymu, prižiūrėjo parką su tvenkiniais, priimdavo ekskursijas, dalyvavo vietos jaunimo sueigose, lankė senelių prieglaudą. Vieną kumečių vaiką K.Reisonai savo lėšomis išleido į mokslus.

Kai pokariu dvaras buvo nacionalizuotas, gyventojams buvo pasakojama, kokie blogi buvo Reisonai. Vienas kumietis atšovė: "Jei atvažiuotų Reisonas prie Vokietijos sienas, ant rubiežia, ant savo pečių poną parsineštume. Prie jo mano visi penki vaikai buvo aprengti ir sotūs."

Per pirmą sovietų okupaciją pasitraukę į Vokietiją, 1941 m. vasarą Reisonai sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje. 1944 m. šeima paliko Lietuvą visiems laikams. Įsikūrė Australijoje, kur K.Reisonas dirbo architektu Adelaidės miesto savivaldybėje. Mirė sulaukęs 87 metų 1981-aisiais Adelaidėje.

Religiniai statiniai

Savo kelionę pradėję nuo "Lietūkio" rūmų, pasukame į Aleksotą. Čia pirmiausia pamatome Šv.Elžbietos seserų kongregacijos namus (J.Pabrėžos g. 1), kuriuos K.Reisonas suprojektavo ir pastatė 1939 m., tik įrengti jų seserys nespėjo. Sklypą, kuriame įsikūrė seserys, Vilkaviškio vyskupijos kurijai padovanojo Maironio sesuo Marcelė Mačiulytė.

Aplankėme ir kitą su Maironiu susietą pastatą netoli Aleksoto funikulieriaus (Amerikos Lietuvių g. 9). Tai dviejų aukštų vila, kurios projektą Maironis K.Reisonui užsakė 1932 m., ir nors pats niekad joje negyveno, testamentu paliko ją savo vardu pavadintam Literatūros muziejui įsteigti. Muziejus 1936 m. buvo įkurtas kitame Maironio name, Rotušės aikštėje, o ši vila tapo savotišku lituanistinių studijų centru: ką tik pastatytą ją išsinuomojo Lietuvių kalbos žodyno redakcija. Čia gyveno ir žodyno redaktorius kalbininkas Juozas Balčikonis. Dabar jaukiame name įsikūręs vaikų darželis "Dvarelis".

Du svarbius Lietuvos katalikų bažnyčios užsakymus K..Reisonas įgyvendino senamiestyje. Tai Kunigų seminarijos rektoratas ir arkivyskupo rūmai.

Į Lietuvos architektūros istoriją K.Reisonas įėjo kaip vienas svarbiausių Kauno tarpukario modernizmo atstovų.

Trijų aukštų seminarijos administracijos pastatas tarp senųjų bernardinų kapinių bokšto ir Švč.Trejybės bažnyčios buvo pastatytas 1933–1934 m. Jis iš karto susilaukė kritikos ne tiek už savo nuosaikaus modernizmo architektūrą, tiek už vietą, kurioje jis iškilo. Antai Mstislavas Dobužinskis pareiškė, kad "šis nederamai prikergtas pastatas naikina visą architektūrinę-dekoratyvinę šio kampelio prasmę".

Nuoširdus noras išsaugoti senuosius Kauno kampelius nepaliestus sparčios jaunos valstybės modernizacijos suprantamas. Nors šiandien jau nebeįmanoma įsivaizduoti mūsų "Mažojo Vatikano" be šio, jo elementus siejančio pastato, priekaištai dėl jo nepriderinamumo prie renesansinės architektūros aplinkos nenutyla ir mūsų dienomis.

Tarpukariu pastate buvo įsikūręs dailininko Adolfo Valeškos (Švč.Sakramento bažnyčios interjero autoriaus) įsteigtas Bažnytinio meno muziejus. Sovietų laikais jį užėmė Raudonoji armija. Kauniečiai prisimena, kaip šalia, ant bernardinų kapinių bokšto vietoje kryžiaus ilgai švietė penkiakampė žvaigždė. Grąžintas seminarijai 1982-aisiais, šiandien pastatas naudojamas kaip svečių namai, ir jų šeimininkai maloniai leido mums jį apžiūrėti.

1935–1939 m. Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko užsakymu K.Reisonas pastatė reprezentatyvius neoklasicistinius arkivyskupo rūmus. Pagrindinį rūmų fasadą su keturių kolonų portiku ir trikampiu frontonu, kuriame matoma užsakovo monograma bei arkivyskupo herbas, nuo Rotušės aikštės užstoja istorinė Arklių pašto stotis: dėl jos sugriovimo rūmų užsakovas turėjo (laimei, neišsipildžiusių) lūkesčių. Savo laiku rūmų statyba taip pat susilaukė kritikos. Kalbėta, kad projektas per brangus, esą už tuos pinigus geriau būtų pastatyti mokyklą, prieglaudą ar dar ką nors naudinga. Net prelatas Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) prieštaravo statyboms, bet sutiko su argumentu, esą Lietuva neturės savo kardinolo tol, kol Kaune nebus reprezentacinio buto. Tačiau pirmasis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius niekad šiuose rūmuose negyveno.

1937 m. K.Reisonas suprojektavo ir evangelikų reformatų bažnyčią E.Ožeškienės gatvėje. Modernistinis projektas susilaukė pagyrimo už "plokščią stogą ir lygesnes formas". Nors statybos jau kitais, 1938 m., buvo baigtos, ir čia nesuspėta pastato įrengti. Taip ir neatidaryta, keletą metų stovėjusi apleista bažnyčia buvo paversta sandėliu. 1954-aisiais nugriauta bokšto viršuje buvusi varpinė, bažnyčioje įrengos Milicijos mokyklos sporto salė ir valgykla. Maldos namų grąžinimo istorija prasidėjo dar 1990 m. ir tęsėsi net 29 metus. Tik šiomis dienomis Kauno reformatai pagaliau gavo raktus nuo savo bažnyčios. Džiaugėmės galėdami pasveikinti mus pasitikusius misionierių Franką van Daleną ir bendruomenės atstovus.

Brandaus modernizmo link

K.Reisono architektūrinio stiliaus įvairovės neįmanoma nepastebėti. Daugeliui jo Kaune sukurtiems pastatams būdingi modernizuoto istorizmo arba nuosaikaus modernizmo bruožai. Ne tik anachronizmu dvelkiančiuose arkivyskupo rūmuose, statytuose pagal užsakovo pageidavimus, bet ir kitur matėme tokias istorines detales kaip baliustrados ir dekoratyvinės vazos. Tuo pat metu keliuose pastatuose žavi art deco stiliaus detalės, o į Lietuvos architektūros istoriją K.Reisonas įėjo kaip vienas svarbiausių Kauno tarpukario modernizmo atstovų.

1933–1935 m. vienu metu, vieną priešais kitą K.Reisonas statė du svarbius objektus. Po Vladimiro Dubeneckio mirties jam teko vadovauti Vytauto Didžiojo karo ir Kultūros muziejaus, kurį projektuojant jis dalyvavo, statybai, o vėliau ir perplanuoti Karo muziejaus sodėlį. Priešais iškilo Žemės banko rūmai, kuriuose turėjo įsikurti ir Užsienio reikalų ministerija (dabar – KTU centriniai rūmai). Jie buvo pastatyti pagal originalų K.Reisono projektą. Čia dirbo du paskutiniai tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministrai: Stasys Lozoraitis ir Juozas Urbšys. KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė papasakojo apie rūmų istoriją, parodė jų interjerą, įdomius, kasdien nematomus kampelius (pvz., buvusio banko seifą) ir kiemą.

Anot architetūros istorikės Jolitos Kančienės, statydamas Žemės banko rūmus, architektas "teigė siekęs sukurti pastatą, kuris nekonkuruotų su muziejumi, o tebūtų ramiu fonu, kai kurių motyvų atšvaitu". Pagrindinis rūmų fasadas išsiskiria harmoningomis rizalitų proporcijomis ir tankiu vertikaliu skaldymu. Kiemo fasadas stebina dviejų pusapvalių rizalitų – salės ir laiptinės kaimynyste. Interjero griežtumas buvo pastebėtas ir to meto spaudoje: "Brangių įrengimų, visokių gipso pagražinimų ir ornamentų, tačiau visuomet padedančių dulkėms laikytis, naujai pastatytuose Žemės banko namuose nėra", – rašė laikraštis "Lietuvos aidas".

1933 m. patvirtintas ryškios modernistinės architektūros Kristaus Prisikėlimo bažnyčios projektas. Iki tol K.Reisono buvo pasiūlyta keletas visai kitokios stilistikos projektų, iš kurių vienas, entuzastingai sutiktas 1929 m. rudenį, buvo ypač ekstravagantiškas. Pagal šį projektą bažnyčia turėjo būti apvali, su didžiuliu, beveik 90 m bokštu, išorėje apjuostu spiraliniais laiptais, papuoštais marmuro kolonomis su bronzos šviestuvais, ir vainikuotu 7 m aukščio Kristaus Prisikėlimo statula. Atrodo, šiam architektui fantazijos netrūko.

Neseniai paskelbtuose dr. Linos Preišegalavičienės tyrinėjimuose bandoma paneigti K.Reisono autorystę, remiantis jo pirmųjų projektų "nepanašumo" į pastatytą bažnyčią ir V.Dubenckio eskizų "panašumo". Esą, V.Dubeneckis "savo paties sugalvotą meninę idėją (...) padovanojo jaunajam kolegai iš Šiaulių K.Reisonui užbaigti". Tačiau, jei V.Dubeneckio eskizuose ir galima įžiūrėti "meninės idėjos" panašumą, ne vienas jų su galutiniu projektu nesutampa.

K.Reisonas įrašė ir daugiau puslapių į Žaliakalnio Prisikėlimo parapijos istoriją. Jis perstatė laikiną mažąją Prisikėlimo bažnyčią, o šalia 1937 m. suprojektavo Šv.Vincento Pauliečio draugijos senelių prieglaudą (dabar – Kauno teritorinės ligonių kasos, Aukštaičių g. 10). Šiuolaikiška prieglauda buvo statoma iš aukų ir architektas ją projektavo neatlygintinai.

"Svetimšalio" etiketė

Šiaulių burmistras Jackus Sondeckis yra pasakojęs, kad dar gyvendamas Šiauliuose K.Reisonas "visiškai sulietuvėjo". Tai rodo ir 1926 m. jo išleistos dvi lietuviškos knygelės: "Molio statyba" ir "Žemės ūkio statyba". Pastarąją sudarė statybos patarimai, tipinių sodybų projektai ir tautiški dekoro pavyzdžiui, piešti Pauliaus Galaunės ir Vladimiro Dubeneckio.

1926 m. K.Reisonas įsteigė Šiauliuose amatų mokyklą ir jai vadovavo, kol 1929 m. Švietimo ministerija nepareikalavo pateikti mokyklose dirbančių mokytojų "svetimšalių" sąrašą. K.Reisonas pateikė sąrašą su viena pavarde – savo. Ant to vadinamojo sąrašo švietimo ministro Konstantino Šakenio ranka buvo užrašyta: "Atleisti kaip svetimšalį."

1928 m. paskelbto Prisikėlimo bažnyčios projekto konkurso vienas reikalavimų buvo perteikti "lietuviškosios statybos dvasią". Tačiau tai, kad tarp septynių architektų ir inžinierių, sudariusių jo žiuri, tik du buvo etniniai lietuviai, niekam nekėlė nuostabos: tokiame daugiakultūriame, daugiataučiame mieste, koks tarpukariu buvo Kaunas, dirbo ir lietuvišką "tautinį stilių" kūrė įvairių tautybių architektai.

Tačiau K.Reisonui pradėjus dirbti prie Prisikėlimo bažnyčios, turėsiančios tapti lietuvių tautos atgimimo paminklu, projekto, jis susilaukė priekaištų dėl savo nelietuviškos kilmės ir kitokio (reformatų) tikėjimo. Negražiai čia pasireiškė rašytojas Balys Sruoga, kuris rašė: "Ar ne piktas gi likimo pasityčiojimas? Lietuvių tautos atgimimui paminėti bažnyčia stato kitatautis, šiuo tarpu net ne Lietuvos pilietis, protestantas?!" Į šiuos priekaištus argumentuotai atsakė prelatas A.Dambrauskas (A.Jakštas), teigdamas, kad tik pagyrimo bus verta tai, "kad, priimdami kitataučio projektą, vadovavomės daugiau grožiu negi tautiniu šovinizmu ir to projekto autoriuje esame pagerbę daugiau jo talentą, negu jo tautybę bei konfesiją".

Nuo 1928 m. K.Reisonas kasmet pateikdavo prašymą suteikti Lietuvos pilietybę. Pilietybę jis gavo tik 1932 m. gruodžio 29 d.