Sakralioje erdvėje – Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje – eksponuojama personalinė architekto Stasio Pūtvio tapybos kūrinių paroda, kuri yra renginių ciklo "Dialogas – žodis ir spalva" dalis.

Sielos šauksmas

Šviesioje galerinėje erdvėje menininkas pristato paveikslų ciklus: "Miestai", "Šventieji", interpretacijas muzikos, literatūros kūrinių tema ("Akyse šoka pušys žaliosios", "Kudlius"). Parodoje architektas pagerbia amžinybėn išėjusįjį tapytoją Alfonsą Vilpišauską, eksponuodamas dvi drobes: "Kelias į šventovę" ir "Meilės miško peizažas džiazo ritmu", kurias sukūrė mokydamasis pas maestro.

Įvairialypė ekspozicija, kurioje ramius, statiškus gimtųjų vietų peizažus keičia chaotiškų didmiesčių fragmentai, fantastinių miestų kompozicijos, liaudies dainų motyvai melodingai atgyja sodriuose potėpiuose, o angelai ir šventieji išnyra iš mėlynos paveikslų gelmės, stebina savo kontrastingumu, temų įvairove, stilistikų kaita.

S.Pūtvis gali būti griežtas ir atsargus, kruopščiai dėliojantis kompozicijų elementus paveikslo erdvėje, sykiu ir atsiduodantis proceso eigai, emocionalus, dinamiškas. Žvelgiant į drobes justi architektūros ir tapybos sintezė, nors menininkas bendrumų tarp šių dviejų dailės šakų neakcentuoja.

"Ilgai dirbdamas biurokratinį darbą jutau susivaržymą kūrybinėje plotmėje. Noras tapyti buvo dar vaikystėje, tačiau jo neįgyvendinai, pasukau kitu keliu, bet jutau, kad kažko trūksta. Nemaniau, kad būdamas brandaus amžiaus pradėsiu tapyti. Jutau stiprią trauką būten šiai dailės šakai ir po truputį domėjimasis tapyba peraugo į saviraišką. Studijų metais mokiausi piešimo, spalvotyros, kompozicijos pagrindų, tačiau koncentravausi į kitus dalykus, kurie architektūroje svarbiausi, tad save laikau savamoksliu tapytoju. Bendrystės tarp architektūros ir tapybos aš neįžvelgiu. Jas jungia tik mano grožio samprata, estetikos pajauta, tačiau lieku prie tos nuomonės, jog tai visiškai skirtingos meno rūšys", – sako S.Pūtvis.

Istorijos ir motyvai

Ilgiau stebint architekto paveikslus justi ne tik laisvė, mėgavimasis kūrybiniu procesu, ryškiomis spalvomis ir ekspresyviais potėpiais, bet ir motyvo analizė, ilgas jo stebėjimas, drobėse perteikiamas struktūriškomis kompozicijomis: keletoje S.Pūtvio kūrinių peizažo motyvai apibendrinami, suteikiant jiems panašumą į geometrines formas.

Kūrinių cikle "Šventieji" plastiškos šventųjų figūros kontrastuoja su statišku, plokštuminiu fonu, esančiu už figūrų, tad švelnus architekto žvilgnis vis dėlto klaidžioja menininko drobėse.

Kūrėjo darbuose platus ne tik vizualinės raiškos spektras, bet ir tapybinių motyvų variacijos: urbanistiniai ir gamtos peizažai, interjerų fragmentai, literatūriniai ir liaudies dainų personažai, šventųjų portretai.

Kiekvienoje drobėje, anot menininko, slypi atskira istorija, tad ir motyvai kartais pasirenkami atsitiktinai, atsiduodant momento įspūdžiui, kartais stebimi ilgai, laukiant, kol jie atsivers.

"Šventųjų" cikle autorius sako ilgai tyrinėjęs šv.Kazimierą, jo atvaizdus meno kūriniuose ir po ilgos analizės jis įsikūnijo drobėse. Angelų siluetai, vaizduojami toje pačioje paveikslų serijoje, atkeliavo iš Pakėvio bažnyčios, buvusios Žemaitijoje, tačiau dabar jau sunykusios, interjero. Knygose rasti jų atvaizdai įkvėpė menininką išsaugoti juos savo kūriniuose.

S.Pūtvis motyvų kūriniams randa ir literatūroje: paveikslas "Kudlius" sukurtas pagal Vlado Pūtvio-Putvinskio novelę, kurioje pasakojama apie gnomą, gyvenusį pelkėje ir įsimylėjusį fėją. Jausmas išaugino pagrindiniam novelės personažui sparnus. Drobė "Akyse šoka pušys žaliosios", kurios koloritas be galo harmoningas, kurta pagal a.a. Vytauto Kernagio dainą "Purpurinis vakaras".

Rinkdamasis peizažo motyvus menininkas dažnai jų ieško savo aplinkoje: paveiksle "Tarp pušų" vaizduojamas architekto namų kiemas.

Ekspozicijoje išsiskiria urbanistiniai peizažai, kuriuos menininkas kūrė nutoldamas nuo realaus motyvo atvaizdavimo ir pasinerdamas į savo fantazijas.

Įkandin intuicijos

Kompozicijas, spalvas S.Pūtvis yra linkęs atkartoti iš atminties. Karkartėmis jis pasitelkia eskizus, tačiau dažniau kliaujasi vidine intuicija ir regėtus vaizdus atkuria tokius, kokius juos jaučia.

"Tapyboje man svarbiausias yra procesas, galimybė išreikšti save per motyvus, spalvas, potėpius. Kiekvienas kūrinys viduje yra ilgai nešiojamas, brandinamas. Niekada neverčiu savęs eiti ir tapyti. Kuriu tada, kai to iš tikrųjų noriu", – atvirauja menininkas. Atlikimo techniką, koloritą menininkas pasirenka atsižvelgdamas į kūrinio temą, dėl to ekspozicija atrodo tokia įvairi: platus temų spektras, įvairus jų vizualus išpildymas. "Tapyboje aš eksperimentuoju. Leidžiu elgtis sau taip, kaip man patinka", – šypsosi S.Pūtvis.

Nepaisant gausios ir skirtingos ekspozicijos, sakrali ekspozicijos erdvė ją harmonizuoja, o S.Pūtvis atsiskleidžia kaip įvairialypis tapytojas, susikoncentravęs į kūrybinį procesą.