"Dailė – ne krepšinis, kur euforiją kelia sumestų taškų skaičius", – paklaustas apie naująjį titulą sako architektas, dėkodamas kasmetės parodos tradiciją puoselėjantiems Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui, kuratorei Kristinai Civinskienei ir lankytojams, balsavusiems už jo kūrinį. Z.Brazauskas neslepia žinąs, kad tiesmukai išliedamas patriotizmą rizikuoji sulaukti kritikos,  tačiau Valstybės atkūrimo šimtmetis, jo manymu, – netinkama proga rėksmingiems efektams.

– Kūrinyje "100", už kurį buvote apdovanotas, įamžinti reikšmingi Lietuvai įvykiai nuo 1918-ųjų iki 2018-ųjų. Kuo svarbūs jums, kaip žmogui, istoriniai mūsų valstybės kontekstai?

– Laukiau šių jubiliejinių metų. Sukau galvą, kaip ir kokia forma galėčiau prisidėti sveikinimu ir kuklia padėka mūsų Valstybei jos atkūrimo šimtmečio proga. Nesu nei tapytojas, nei grafikas, bet trauką piešimui jaučiu dar nuo studijų Vilniaus dailės akademijoje laikų. Nesivaržydamas galėjau naudoti tris vizualinės raiškos įrankius: popierių, pieštukus ir mūsų tėvynės šimtmečio istoriją. Mokykloje gavau skurdžių istorijos žinių, net ir nelabai ja anais, sovietiniais, laikais domėjausi, nors daug tuo laiku slepiamų faktų, ypač apie Lietuvos partizanus, žinojau. Tik prieš pat okupacinės sistemos griūtį atsivėrė draustų knygų lentynos: dar ir šiandien kaip XX a. eksponatą saugau rusišku "Eros" aparatu ant žibalu įmirkyto popieriaus atspausdintą, nelegaliai įrištą Antano Šapokos "Lietuvos istoriją", Juozo Daumanto "Partizanus" ir kitas knygas.

Ieškojau būdų, kaip neįkyriai šimtą kartų pakartoti tai, apie ką jau visi yra kalbėję.

Manau, kad kiekvienam, mylinčiam savo tėvynę, būtų įdomu papasakoti ar surašyti jam pačiam svarbias datas ir įvykius. Ir tie įvykiai greičiausiai būtų labai skirtingi, kaip ir mūsų išgyvenimai. Tik vargu ar pajėgtume nepristigę kantrybės išklausyti vieni kitų pasakojimus. Ieškojau būdų, kaip neįkyriai šimtą kartų pakartoti tai, apie ką jau visi yra kalbėję. Visi 100 darbe paminėtų faktų ir asmenybių likimų – man ir brangūs, ir labai skaudūs.

– Kuo šie kontekstai įkvepia jus kaip kūrėją?

– Gal ateinančiais metais įsiplieks kur kas reikšmingesnių įvykių seka, nei praėjusį šimtmetį. Dievas težino. Mes išeisime, ateis kiti. Tačiau galiu pasakyti, kad gyvenimo suteikta galimybė siela ir kūnu pajausti tai, kas buvo išgirsta apie tarpukario Lietuvos nepriklausomybę, pažinti okupaciją ir gyventi laisvėje bei atsakomybėje – didelė Dievo dovana. Tik vieną paprastą alegorinę taisyklę stengiuosi atminti: arklys arklio už dyką nekaso. Todėl nenorėčiau palikti šio pasaulį būdamas skolingas savo tėvynei. Mūsų istorijoje apstu garbingų įvykių ir asmenybių pavyzdžių. Tai įkvepia.

– Ar valstybės istorijos epizodai, sudarantys kūrinį, išdėlioti atsitiktinai (siejant juos kompoziciškai, tačiau ne prasminiais ryšiais)?

– Taiklus klausimas į kūrinio metrikos pusę. Kai kilo mintis sudėlioti metus chronologine seka, atrodė, kad įvykių, datų ir asmenybių žinau pakankamai. Deja, kai prisiliesdavau prie kiekvienų metų ir ieškodavau, kaip juos įamžinti, pajutau, kad prasmių ryšiai slysta iš rankų. Įpusėjęs darbą, vienu metu net gailėjausi, kad nepasikonsultavau su istorikais. Kad ir užstrigę 1984-ieji – ilgai neradau jokio siužeto, kol netikėtai prisiminiau seniai perskaitytą George'o Orwello distopinį bestselerį "1984". Šį kūrinį skaitant vėl teko išgyventi prisiminimus apie to laiko politinių disidentų likimus. Taip kompozicijoje atsirado 1984-ieji. Juodoje 1966–1969 m. sekoje išvartytos pavienės raidės – komunistinio "Tiesos" laikraščio informacinė intoksikacija, kur pristigo laiko surasti konkrečius atspirties faktus.

Komponavimo forma pareikalavo nemažai laiko. Teko dėlioti tekstą, skaičius, dydį, kuris būtų nesunkiai matomas ir įskaitomas. Kvaila būtų buvę "daryti meną" sujaukiant metų tiksėjimą vaizdinių efektuose. Parodų salėse teko ne kartą tyrinėti struktūrines kūrinių sudėtis. Pamenu, moderniojo meno muziejuje Vienoje teko matyti tūkstančio pieštų panašaus dydžio lakštų kompoziciją. Sunkoka buvo nuosekliai perskaityti visą kūrinį. Šiuo atveju pasirinkta 100 elementų ritminė rikiuotė nekintamų intervalų sekoje, kaitaliojant tik dvi plokštumų proporcijas – pagalvojau, neturėtų sukelti galvos skausmo žiūrovui. Nebent priminta praeitis kai kam būtų sąžinę išgraužusi.

– Ar, atsigręždamas į savo šeimos narius, atrandate įdomių istorijų, reikšmingų mūsų valstybės 100-mečio sukakčiai?

– Mano tėvų, ypač senelių ir jų artimųjų, likimai, prasidėjus Lietuvos okupacijai, buvo skaudūs kaip ir daugelio. Didelė, darbšti, tikinti šeima, savo rankomis puoselėjusi žemės ūkį nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, prasidėjus okupacijai viską prarado. Už pasipriešinimą okupacijai sunaikinti šeimos vyrai, sudeginti trobesiai, nacionalizuotas ūkis. Keletą piešinių skyriau artimų ir brangių žmonių atminimui. Šia proga noriu padėkoti ir savo šeimai, paskatinusiai ir padėjusiai, kad atsirastų kūrinys "100". Tik žmonos Laimos ir vaikų Justo, Pijaus ir Indrės dėka pavyko šį darbą pabaigti ir paskutinę minutę pristatyti į parodą. Buvo daug techninio darbo, kurio vienas niekaip nebūčiau spėjęs laiku užbaigti. Pasijutau kaip studentas, kuriam vis dėlto pritrūko paskutinės nakties darbui pabaigti. Prisižadėjau sau, kad nuo šių metų būsiu atlaidesnis ir savo studentams egzaminų peržiūros metu.

– Kokių istorinių įvykių liudininku jums pačiam teko būti?

– Paminėsiu vieną ne visiems kauniečiams žinomą faktą. Vaikystėje augau Palangoje, turėjome giminių Klaipėdoje, kuriuos lankydavome. Teta ne kartą buvo nusivedusi į ką tik už tikinčiųjų suaukotas lėšas pastatytą naują Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės katalikų bažnyčią. Įvykis lyg ir nevertas dėmesio, bet faktas, kad po penkerių metų bažnyčios pastatas CK (Komunistų partijos Centro komitetas – pastaba jaunimui) įsakymu buvo nacionalizuotas, grakštūs bažnyčios bokštai nugriauti, o bažnyčia paversta liaudies filharmonija – akivaizdus. Vaikas būdamas, jaučiau suaugusiųjų artimųjų nuoskaudas. Ačiū Dievui, atkūrus nepriklausomybę, bažnyčia buvo atstatyta ir grąžinta tikintiesiems.

– Ar parodos kontekste nesijautėte esantis vieninteliu savo šalies patriotu?

Kauniečiai nestokoja patriotizmo, ypač senjorų karta, patyrusi mūsų valstybės okupacijos kančios skonį.

– Geriausio kūrinio parodas stengiuosi aplankyti kasmet. Mūsų laikmečio dailininkai tikrai nestokoja kūrybiškumo, šmaikščios kritikos ir saviironijos. Iš anksto planavau dalyvauti parodoje ir Valstybės atkūrimo šimtmečio data įpareigojo surimtėti, todėl pasirinkau kuklią lengvai skaitomo siužeto liniją. Metų įvykių, asmenybių chronologinė dėlionė – labiau iliustratyvi nei konceptuali. Turėjau laiko pamąstymui ir puikiai supratau, kad dailininko Antano Žmuidzinavičiaus sukurtą Vytį transformuoti į romėnišką C skaitmenį gal ir nėra orginali mintis, bet Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – ne proga gluminti parodos lankytojus grafinių efektų injekcijomis. Kauniečiai nestokoja patriotizmo, ypač senjorų karta, patyrusi mūsų valstybės okupacijos kančios skonį. Gerbiu jų jautrų požiūrį į dailės kūrinius. Patriotizmo temos mūsų mene gerokai išdirgintos. Tiesmukai išlieti atviri jausmai tėvynei dažnai užtvindomi anonimine kritika. Vieno internauto dūrį apžvalginių straipsnių komentaruose ir aš užtikau: "...darbas menine prasme yra niekinis..." Nesiginčysiu – arabiškų skaičių ir lotyniškų raidžių kiekvienam savaip suprantamą kontekstą įprasta paversti anoniminės kritikos taikiniu. Nuomonių įvairovė.

– Atkurtos Lietuvos 100-mečio skerspjūvyje – viena pamatinių vertybių yra laisvė. Kaip manote, kuriančiam žmogui tai yra duotybė, galimybė ar kančia?

– Nenorėčiau, kad jaunoji karta kada nors patirtų laisvės netektį – duotybės praradimas taptų akivaizdus. Šiandien galimybes savyje visi jaučiame, tik kančia, jei ją tokią išgyvename, neturėtų būti savanaudiškai suvokiama. Kančios jausmus mene mėgstama eskaluoti saldžiąja prasme. Tačiau nepiktnaudžiaučiau šio žodžio reikšme. Kančią patyrė Rainių ir Budavonės miškelių kankiniai, mūsų tautiečiai, atsidūrę tremtyje prie Laptevų jūros.

Galiausiai, viskas priklauso nuo to, kaip pažvelgsi: komunistinis teroras prieš mūsų tautą – duotybė, kova su okupaciniu teroru – galimybė, o mūsų auka už tėvynės laisvę kančioje – vertybė.

– Kokią jaunosios kartos atstovų laisvę, jiems dėstydamas, matote?

– Norėčiau dar kartą atsidurti studijų suole, suprantama, atsukus prabėgusių metų skaičius. Mokslui ir kūrybai tikrai skirčiau daugiau dėmesio nei kadaise. Galimybės pasirinkti studijas dabar yra stulbinančios. Gali rinktis bet kurį pasaulio universitetą, koledžą ar profiliuotą mokyklą. Bet tai reikalauja pastangų. Tik... perskaičius viename gyvenimo knygos puslapyje žodį "laisvė", nevertėtų pamiršti atversti ir kito puslapio, kuriame aiškiai parašytas žodis "atsakomybė". Bandau įtikinti studentus, kad studijų metu nereikia gailėti jėgų darbui, kultūros ir kūrybos paieškoms. Ir tai pavyksta. Turiu ko ir iš jų pasimokyti.