Kaip per laiką keitėsi architektūros samprata, kaip skaityti statinius ir kas architektūros laukia ateityje. Apie tai – pokalbis su Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) dėstytoju, KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovu, Kauno miesto mokslo premijos laureatu V. Petruliu.

– Kaip per laiką keitėsi architekto darbo suvokimas?

– Architekto suvokimas kito kiekvienoje epochoje. Tad, nors pastatai buvo projektuojami jau senovės Egipte, architekto profesija buvo suvokiama kitaip. Pirmoji Vakarų civilizacijos knyga, skirta architektūrai, parašyta Antikos laikais Vitruvijaus. Tačiau tuo metu dar nebuvo universitetų, kurie ruoštų architektus. Pirmoji epocha, kurioje išsikristalizuoja architekto profesija, jungianti meninius ir inžinerinius gebėjimus, buvo Renesansas. Viduramžių katedrų statytojai save vadino meistrais, todėl vienu iš pirmųjų architektų galėtume laikyti Filippo Brunelleschi, žinomą kaip „Santa Maria del Fiore“ kupolo ir daugelio kitų architektūros šedevrų autorių. Vėliau architektūra gryninosi ir Apšvietos epochoje tapo akademine disciplina.

– Ar lygiai taip pat kito ir architektūros principų suvokimas?

– Minėtasis Vitruvijus dar 1 m. e. a. architektūros esmę apibrėžė kaip naudos, tvirtumo ir grožio vienovę. Per šią prizmę galime vertinti ir istorinius pastatus, ir šių dienų projektus. Kiekviena epocha turi skirtingą estetikos sampratą, skirtingus funkcinius lūkesčius, keičiasi ir technologinės galimybės. Visa tai lemia skirtingus projektinius sprendimus. Pvz., sovietmečiu statyti plytiniai 3–5 aukštų namai turėjo bemaž vienintelį tikslą – apgyvendinti kuo daugiau žmonių. Kiekybė, kvadratiniai metrai čia buvo esminis kriterijus. Estetika liko paraštėse. Šiuo metu didesnis dėmesys skiriamas tvarumui, ekologijai, tačiau turime ir vadinamąją parametrinę architektūrą. Architekto ir užsakovo dėmesys čia nukrypsta į technologijų kuriamą estetiką. Taigi, kiekvieno pastato funkcijos, estetikos ir technologinių galimybių pusiausvyra yra unikali, tačiau tuo pat metu nulemta laikmečio.

Įdomu per šią prizmę pažvelgti į istorinius pastatus. Paskelbus vieną ar kitą objektą paveldu, visuomenė jam priskiria naują naudos sampratą. Pvz., Centrinio pašto nauda – nebėra pašto veikla. Pastatas įgauną kitą prasmę, tampa mūsų istorijos liudytoju. Sėkmės atvejais, kaip, tikėkimės, nutiks su paštu įkūrus Nacionalinį architektūros institutą, pastatas įgauna funkciją, kuri tiesiogiai susijusi su istorinės vertės puoselėjimu. Kitais atvejais į naujos funkcijos paieškas tenka pažvelgti kūrybiškiau.

– Esate minėjęs, kad architektūra daro įtaką žmogaus sprendimams ir elgsenai. Kaip manote, ko reikia ilgai išliekančiai ir žmonių lūkesčius atitinkančiai architektūrai?

– Architektūros ir žmonių elgesio santykis yra be galo įdomi tema. Žinome, kad žmogų architektūros sprendimai tikrai veikia, tad nenuostabu, kad, pasibaigus epochai, pasikeitus mūsų poreikiams norisi atsikratyti pastatų, kurių poveikis ir perduodama žinutė – svetimi ir nebeatitinka kintančių politinių, kultūrinių ar emocinių visuomenės lūkesčių. Tačiau žmogaus ir architektūros ryšys yra labai kompleksiškas ir priklauso nuo daug dedamųjų. Skiriasi mūsų socialinė aplinka, kultūros tradicijos, kas būdinga šiltuose kraštuose, nebus būdinga šalto klimato zonoje; kas aktualu demokratinėje valstybėje, nebūtinai puikiai veiks totalitarinio režimo sąlygomis.

Istoriniai pastatai tampa viena iš kertinių miesto unikalumo, jo charakterio prielaidų.

Architektūros ir žmogaus kompleksiškumą puikiai iliustruoja plačiai žinomas amerikiečių projekto „Pruitt–Igoe“ likimas. 1951 m. San Luiso mieste buvo nutarta įkurti naują gyvenamąjį rajoną ir pristatyti jame identiškų, modernių daugiaaukščių. Šiuo projektu norėta išspręsti socialines prastuose būstuose gyvenančių žmonių problemas. Tačiau juos perkėlus į naują ir modernų rajoną elgesys nepasikeitė. Taigi eksperimentas nepavyko, rajonas buvo susprogdintas, o populiarusis Winstonui Churchilliui priskiriamas teiginys „mes kuriame architektūrą, o architektūra kuria mus“ tapo nebe toks įtikinantis. Tai tik įrodo, kad architektūros ir žmogaus santykis itin kompleksiškas, aktyviai dalyvauja ir architektūra kaip erdvė, ir žmogus su savo unikaliomis fizinėmis, socialinėmis ar kultūrinėmis kompetencijomis.

– Neretai žmonės atkreipia dėmesį tik į pastato fasadą, tačiau į ką dar reikia žiūrėti architektūroje, kas slypi už fasado?

– Fasadas tėra tik pastato paviršius, o architektūra – be galo kompleksiškas fenomenas. Tai techninių galimybių, ekonominių ir socialinių veiksnių rezultatas, todėl turime ne tik matyti paviršių, bet ir žvelgti giliau. Galima pajuokauti, kad vertinti architektūrą žvelgiant į jos paviršių – paviršutiniškas užsiėmimas.

Vis dėlto ir fasadai gali papasakoti įdomių istorijų. Tai savotiška objekto vizitinė kortelė, drabužis, pagal kurį pasitinkame. Einant gatve ir pamačius pastatą, galima iš karto pasakyti, kada jis buvo pastatytas. Stilistinės preferencijos, medžiagų pasirinkimas, išsidėstymas sklype, tūrio konfigūracija leidžia susidaryti gana tikslų statytojo portretą.

Kitaip tariant – architektūra, netgi jos paviršius, yra laikmečio atspindys. Kiekvieno statinio architektūroje atsispindi laikmečio žmonių lūkesčiai ir galimybės. Ko gero, neįmanoma rasti architektūros kūrinio, kuris visiškai nepriklausytų laikmečiui. Tiesa, galima imituoti senovę, tačiau tokios laiko dvasios neatitinkančios imitacijos dvelkia kiču.

– Kaip tarpukario architektūra daro įtaką šiandienei Kauno architektūrai?

– Turbūt retai tiesmukiškai daro įtaką. Vargu ar kas nors šiuos pastatus kopijuoja ir vargu ar tai būtų prasmingas užsiėmimas. Reikėtų pažiūrėti plačiau. Viena iš svarbiausių tarpukario žinučių šių dienų architektui ir užsakovui – architektūroje yra svarbi kokybė, o ne tik kvadratiniai metrai. Prisiminkime, kone kiekvienas svarbesnis visuomeninis tarpukariu statytas pastatas buvo projektuojamas po architektūros konkurso, neretai netgi tarptautinio. Taigi, statyti mieste jausta didžiulė atsakomybė. Tai verta prisiminti ir šiandien.

Tuo pat metu ši architektūra yra integrali šiuolaikinio miesto dalis. Tai tarsi miesto piršto spaudas, kuris mus išskiria iš kitų miestų. Technologijos, statybinės medžiagos ar net idėjos ir lūkesčiai, pavyzdžiui, tvarumas, lengvai kerta valstybių ar net žemynų ribas. Tai sudaro prielaidas vienodėti naujajai architektūrai. Todėl sustiprėja senojo sluoksnio reikšmė. Istoriniai pastatai tampa viena iš kertinių miesto unikalumo, jo charakterio prielaidų.

Tarpukario palikimas svarbus ir kaip savotiškas paminklas mūsų tautai, mūsų kovoms už nepriklausomybę, tam, kad šiandien esame laisvi. Joks paminklas konkrečiai asmenybei taip giliai neatspindės kiekvieno, dažnai eilinio žmogaus indėlio kuriant savo šalį, savo nepriklausomybę. Tai, kad šis sluoksnis išlaikė karo ir sovietmečio negandas, mano galva, yra mažas stebuklas.

– Dar prieš keliasdešimt metų architektai kūrė pieštukais, dabar kuriame naudodami kompiuterines programas. Kas laukia ateityje?

– Spėjimai, kas mūsų laukia ateityje, yra gryna fantazija. Per paskutinį pusmetį socialinėje erdvėje išpopuliarėjo diskusijos apie dirbtinį intelektą ir jo galimybes. Stebimės, kaip greitai ir gana prasmingai dirbtinis intelektas kuria tekstus, meno kūrinius. Ko gero, galime pajuokauti, kad netrukus dirbtinis intelektas galės ir projektuoti. Todėl grįš popierius ir pieštukas, o unikalus, ranka atliktas eskizas, tikėtina, vėl taps architekto autorystės patvirtinimu.

Būsimiems miestų kūrėjams

V. Petrulis vasario 11 d. dalyvaus KTU SAF organizuojamoje kasmetėje A. Žmuidzinavičiaus piešimo olimpiadoje moksleiviams. Jis pasidalys savo įžvalgomis apie kitokį architektūros suvokimą su mokytojais, o menotyrininkė Jurga Vitkuvienė kvies sužinoti daugiau apie architektūros žinių ugdymą mokykloje. Dalyvių laukia ir daugiau svečių. Olimpiadoje 10–12 klasių mokiniai galės pasitikrinti savo žinias prieš stojamąjį architektūros egzaminą, o geriausiai pasirodžiusių laukia prizai.